Kodėl taip nutinka?

Studentai prieš dėstytojus ir vice versa. Turiu ir aš asmeninių nuoskaudų šia tema, todėl ir rašau. Labiausiai dėl to, kad jaučiuosi beveik bejėgis šito didelio nesusikalbėjimo akivaizdoje. Ir bent jau remdamasis tuo, kas publikuojama, žinau, kad kai kur pats esu neteisus ir kai kur klysta autoriai to, kas viešai prieinama. Užuot rašęs, ką manau, užduodu šiuos klausimus.

Kas lemia tai, kad neįprasta manyti, jog būti dėstytoju yra gera profesija?
Dėl kurių priežasčių studentai prastai vertina savo studijų kokybę?
Ar studentas turi svarstyti studijų kokybę pildydamas įvairias apklausas universiteto iniciatyva?
Ar studentas savo iniciatyva turėtų teikti atsiliepimus ir pasiūlymus studijų kokybei gerinti?
Galbūt universiteto dėstytojai ir administracija seniausiai žino kone visas problemas?
Kaip dažnai tenka girdėti dėstytojus, kurie pripažįsta, kad nežino atsakymų į kai kuriuos su jų dėstomais studijų modulių medžiaga susijusius klausimus?
Kaip dažnai techniškųjų mokslų studentai lankosi teorinėse paskaitose?
Kaip taip nutinka, kad visgi kai kurie dėstytojai sulaukia beveik absoliutaus studentų lankomumo?
Ar profesoriaus kompetencija turi įtakos tam, kaip gerbiamas šis profesorius studentų tarpe?
Ką reiškia tas diplomas, kai tokį patį gaus ir kitas, ne itin motyvuotas grupės studentas?
Kaip pasikeistų minėto diplomo vertė, jei jį įgyti būtų sudėtingiau?
Kas nutinka studentui, kai studijos reikalauja itin nedaug laiko ir dėmesio?
Ar gali būti taip, kad nei studentui, nei dėstytojui akademinė veikla visiškai nėra pagrindinė?
Ar universitetas pagrįstai nuolaidžiauja studentams, lengvindamas modulių medžiagą?
Ar smerktinas studento pasirinkimas mesti studijas?

Žinoma, esu išmėginęs tik vieną specialybę ir tik du universitetus. Todėl negaliu pasiekti norimo objektyvumo.

Savaitėlės apibendrinimas

Kaip ir tikriausiai kiekvienas kenčiantis dėl nuosavos nuomonės turėjimo, vėl imuosi rašymo, užuot taikiai geiminęs arba partinęs, kaip ir gerbiamieji už lango. Tikriausiai šią savaitę skaičiau gan daug spaudos ir visai daug mokslo. Spaudos galėčiau ir neskaityti, galbūt net norėčiau, bet kurgi dingsi. Ir ne, penki-šeši šimtai kilometrų nuo Lietuvos veikiančio interneto kryptimi nieko nekeičia. Ir žinoma FB, kur kiekvieną dieną mėginu būti pasiekiamas, neleidžia užmiršti pasaulio. 

Kadangi pasaulis man per visus info-kanalus rodomas toks, kokį reikia rodyti europiečiams, tai specialusis dėmesys - žinoma - Prancūzijai. 

Gaila, kad žmonės dar nesugyvena taikiai. Atrodo jau pas mus, šalyse su gana stipriomis ekonomikos sistemomis, problema pamažu išnyksta. Viskas gerai,  jei niekas nėra išnaudojamas dėl šios gerovės. Gal mergaitės giliai Azijoje siuvančios mums drabužius, gal šiaip viščiukai. Sako, kad įvairių rūšių vegetarai, veganai net ir apie tai pagalvoja. Tai dėl jų gerovės niekas nenukenčia? Tikriausiai vistiek nukenčia, tik jau nelengva atsekti. Kada nors gal visi atsisakysime vargšelių mėsytės ir mylimų kotletukų kilmė bus nežinoma, bet pasikliaujamai neviščiukinė. Bet pradžiai išmokykime tuos, kurie šventai tiki, kad jie privalo ką nors smurtu įrodyti. Būtų tai tie, ką vadiname ISIS arba bet kas prieš tai ar po to, menkai skiriasi. Nežinau, ką daryti, bet šaudyti atgal galima per amžius veltui. Reiktų geresnio būdo.

Pavyzdžiui, Igoris. Grėsmė - didžiulė, bet pavojingumas minimalus. Grobis buvo per daug pavojingas tiek jam tiek aplinkiniams. Tai ir atsikratė juo. Žinoma, galvų riedėjimo procesas nėra išvengiamas po tokių įvykių. Bet čia žiniasklaidos ir politikų prikolai. Negali eiliniai pareigūnai neklysti, negali ir politikai, negali ir žiniasklaida. Vidaus reikalų ministras turi elgtis kaip krepšinio treneris po čempionato. Klausimai tie patys, pasiūlymai irgi. 

Mano pasitikėjimas šalies policija tikrai išaugo, nors kiekvienu atskiru pareigūnu pasitikėjimas gal šiek tiek ir sumenko. Bet tikriausiai taip geriau, nei atvirkščiai. Ir aišku, sąmokslo teorija susieja šį įvykį su T. Vidmanto "Gautu iškvietimu". Tai jis suorganizavo nemokamas ir labai tikroviškas pratybas sostinės pareigūnams, kad filmo anonsas iššautų taip, kaip neiššovė - kas? AKSU? Žiniasklaida nesutaria dėl automato modelio, o aš per daug nesidomėjau. Laukiu nesulaukiu, expectations are high. Gaila, nebūsiu Lietuvoje, kai pradės rodyt. Kaži kada pamatysiu. Tikriausiai pirma teks pamatyt begales skirtingų nuomonių. Et.

Merginos už lango toliau klykia (bičų balsų dažniui sienos labiau atsparios?). O aš pasiekiau gana gerą susikaupimo lygį šią savaitę. Dabar atėjus į mano kambarį ir pasakius kad ir geriausią savaitės prikolą, jokios reakcijos nesukelia. Todėl geriau iš anksto įspėti. Būtent šis susikaupimas padeda man įrodyti, kad Rezerfordo sukurtas atomo modelis neveikia. Galbūt kaip tik mokotės apie tai. Tikrai liūdnas pasaulio modelis. Kiekvienas atomo branduolys traukia į save besisukančius elektronus. Jie vemia vaivorykštėmis, taip netekdami visos turimos energijos (arba nevisai, dar nerandu kaip tai įrodyti) ir nukrenta į branduolį dideliu greičiu. Pasaulio pabaiga. Arba medžiagos pabaiga, jei taip tiksliai. 

Kaip žinia, dabar pats tikėtiniausias laikas pulti į neviltį. Šiemet, matyt, praleisiu, nors pagal viską, galėčiau pradėt jau nuo rytojaus, arba nuo artimiausios darbo dienos. Gerai, kai nieko nereikia daryti. Tiesiog miegi, gyveni ir mokaisi. O visos smulkmenos: idėjos, įvykiai, jausmai, prisiminimai, lygtys ir planai yra surašyti ant geltonų lapelių ir sulipdyti ant sienos virš ekrano.

 

Po susimąstymo

Susimąsčiau apie Kopenhagą ir daug pasaulių.

{ Sidenote: Net keista apie tai rašyti, nes buvau pačioj Kopenhagoj. Dar visai neseniai. Viskas ok ten. Gal tik nepasisekė iš metro iškilt būtent prie makdonaldo ir krūvos šiukšlių, kurių kilmė susijusi su makdonaldu.}

Man pasirodė, kad Kopenhaga yra tas pats, kas ir daug pasaulių, tik pažvelgus iš kitos pusės. Realiai tai statau kavos tai, kuri supras kame čia replės, bet iš tikrųjų arba iškart aišku arba ne, tai neskatinu ieškoti.

Noriu prisiminti pats. Kaip galvodamas kiekvieną akimirką sukuriu po daugybę pasaulių, kuriuose nebežinau, ar esu aš, ar ne aš. Arba tai, kad kuriu tokius pasaulius, kad tikimybė man juose egzistuoti būtų tokia, kokios pats noriu. Bet ar aš galiu kurti tik norimus pasaulius? Tikriausiai ne, nes pasaulis, kurio aš nenoriu yra taip pat įmanomas, vadinasi turi egzistuoti daugybėje pasaulių. Jei kiekvienas pasaulis vienodai tikimas, tuomet nuo mano panorėjimui tikrovė niekaip nėra pavaldi.

O tai jau nėra triviali išvada. Aš, kuris čia sugrįši, suprask mane ir ištaisyk klaidą.

Būtent šiandien, gerbiamu nepriklausomu pažymėjimu, visuomet jūsų,
Dalykų Nekentėjas (Incidentally)

Du kačiukai.

Viskas labai paprasta. Yra du kačiukai. Vienas kačiukas viename dideliame miestelyje, kitas kitame dideliame miestelyje. Pirmasis mėgsta vištieną, o antrasis vištienos nemėgsta. Kai jie guli ant žolytės vasarą arba ant šiltos sofos lietingą rudenį, jie svajoja kaip gražu būtų išbėgti į kitą pusę kiekvienas savo gatvės, ten, kur auga kitokia žolė ir daug visokių augalų bei paukščiukų medžiuose. Šiandien vienas iš tų kačiukų nuskendo puspilniame kibire dyzelio.

Nes nugalėtojų jau niekas neteis

Bet teisia. Rezultatas netenkina. Žaidimas negražus, blogas. Varžovas per silpnas susenusioje atmintyje ir per stiprus aikštelėje. Taip ir būna nežinantiems ir negarbingiems. Jų požiūris pražudys juos. Gal ir visą tautą, kaip ten sako… Bet apie tai pakalbės kiti.

Apie viską trumpai.

Dažniausiai rašau išplėstai. Dabar rašysiu trumpiau. Prasidėjo mokslai, nes pirmadienis. Paprastumas čia geriau už tradiciją.

Dvi savaitės Lunde. Minkštas nusileidimas. Patogi kelionė. Tikrai patiks. This is butter. This is milk. Taktinis ibuprofenas. Didelė eilė. Dar viena didelė eilė. Ir dar viena. Kaip švaru. Afigenas gaisrininkas. Ok nėra stabdžių. Trūksta šviesų, bet sueis. Tjena. Ji stovi ant stalo. Jiems vienodai. Vad det bra så? Sorry?! Belekoks parkas. Sukryžiuok kojas. DŪDZ! ... ŠHEET! Reikia prisipūst padangą. Ok, done. Smulkmenos rūpi nelabai laimingam žmogui. Gal dėl to ir... ? Ok, confirmed čiolės. Man tai smulkmenos. Aš neteisus, bet laimingas. Heal the world! Make it a better place! Per daug informacijos. Aną sykį daug kalbėjau. Dabar paklausysiu. Kitą dieną atsipirko. Dalykai netvarkoj. Reikia meetingo. Buvo meetingas, dalykai tvarkoj. Atvarysiu už pusvalandžio. Hey, guys. Čia daug olandų ir vokiečių. Ok, bėgam. Vad det bra så? Ja, tack. Achievement unlocked. Seniai nevalgiau mėsos. How are you supposed to...? Don't worry. Ok. BBQ, why not? Nežinau, ką nusipirkt. Turim degtukų. Grįžau. O, turiu peilį. Can I...? Sure! Hm, vokietė. Beveik 9. Šiek tiek šalta, bet ne man. Ir ne kitiems. Apšviestas kelias namo. Vakaras ant dekio. Baltas vynas plastikiniame butelyje. Atsibudau. Nėra pagarbos vynui. Ir gausiai rūkančiam katalikui. Mes gerai susikalbėjom. And thanks. Labai laiku pasibaigė. Bet atrodo per anksti. Negaliu tvirtai nuspręsti. 

Čia mažai kas supranta, kas yra paukščiukas.

Ir čia yra gerai. Galbūt po pusmečio man patiks čia, kur atvykau, ir dar labiau patiks ten, iš kur atvykau. Tiesiog man labiau patiks pasaulis. O tai būtų neblogai.

Aš vis dar gan nesupratingas ir gana uždaras žmogus. Gal toks ir liksiu, bet nepaisant šio natūralaus ribotumo, galiu judėti toliau. Šiek tiek keista, kad kai kur turėdamas daugiau gabumų, negaliu jų išnaudoti tam, kad išmokčiau tai, ką kiti žino intuityviai arba lengvai perpranta.

Ji tegul dainuoja, o aš geriau rašysiu programas. Nors mums abiems patinka dainuoti ir programas rašyti. Kaip visuomet, išsigalvoju žmones pavyzdžiams. Tai va.

Pirma diena, kai pradedu jausti nerimą.

Štai ir aš. Iš niekur, niekada, niekam, niekaip.

I shall henceforward continue this entry in the language of English. I hereby claim no purpose or reason behind this for it is solely a reflection of my present state of mind in accordance with my humble ability to transpose thought into language. There are three nights left before my departure. On this day unfortunately I began to experience the anxiety. I therefore write this entry as a farewell designated to my sense of belonging to a location. I thus dedicate this reminder to myself from any time hereafter of my persistent determination to remain calm and focused. Under no circumstances shall I allow myself to surrender my assurance and collectedness. Exceptionally, I might allow myself a short and timewise well-defined solitary period of dismay in order to conclude with progress to a superior psychological condition.

This is the end of the entry.

Kai toliau nosies nesimato

Šiaip – kartais atrodau kaip nelabai supratingas žmogus. Kur vienam ir taip aišku, aš stoviu pasimetęs ir galvoju kaip retardas ką daryti. Žinoma, kad slepiu tai. Tik žinodami arba atsitiktinai atspėję mano silpnąsias vietas jūs galėtumėte sukurti man tokią situaciją.

Skaitydamas spaudą ir šiaip sužinodamas naujienas iš įvairių šaltinių šiek tiek nustembu, kaip aš visko nežinau ir nesuprantu. Įžeidimų karas komentaruose nepadeda nieko suprasti. Tik liūdna. Ypač kai rašo tie, kurie turi neblogą reputaciją. Galiausiai turbūt niekas nebeturės geros reputacijos.

Apie mane galima pasakyti, kad nematau toliau savo nosies. Apie jus taip pat. Beveik viskas, ką žinome apie pasaulį yra pasitikėtinai padėta smegeninėn kitu būdu nei tiesiogiai pamatyta savo akimis.

Gerai pasakyta apie moksleivius, kurie mokydamiesi savo mokykloje yra tarsi šiltnamyje, kur atrodo, kad visas pasaulis yra toks, kokį ten jį stengiamasi parodyti. Vėliau moksleivis baigęs mokyklą tarsi ištrūksta į laisvę, atrodo, kad pamato pagaliau pasaulį, kas yra, kad iš tikrųjų jis tik yra daug didesniame šiltnamyje.

Kaip neįdomiai tai skamba, bet kai vis geriau supranti, kaip žiauriai nieko nežinai, tie, kurie turi savo nuomonę, atrodo kaip blefuojantys žaidėjai. Tokie, na, neprotingi. Sunku dažnam, tiesa, susitaikyti su nežinojimu. Daug lengviau, atrodo, yra žinoti. Net jei iš tikrųjų ir nežinai.

Apie žmones ir žmogiškumą

Iš visos galybės dalykų, kurie praeina pro mano facebook naujienų srautą, kiekvieną dieną bent po kelis kartus susilaikau nuo komentaro parašymo. Bet vistiek norisi parašyti, dėl to būsiu parašęs čia, kur beveik niekas neskaitys, o aš jausiuosi išsakęs ką norėjau.

Štai jums antraštė: Lukiškės: vieta, kur darbuotojai pamiršę žmogiškumą. Tikriausiai nueitų kaip koks šlamštas, į kurį nereikia kreipti dėmesio, išskyrus galbūt tam tikras institucijas, kurios už kai ką atsakingos.

Bet šiandien apie tai turi sužinoti kuo daugiau žmonių matyt. O tie žmonės turi nuomones. Arba kaip dabar kartais įprasta, nuomonę. Nes visi kurie nepritaria nuomonei, yra laikytini neprotingais ir nuomonę turėti neįgaliais. Visuomenė tam randa žodžių. Kai kuriuos gal ateityje teks net į žodynus įtraukti.

Komentaras: Nes visi Lukiškėse sėdintys recidyvistai, žudikai, prievartautojai,<...> už tokį savo žmogiškumą jie nusipelno 5* kurorto aptarnavimo ir sanatorijos paslaugų. Prabilo inteligentė žmogaus teisių gynėja.

Kai pradėjau skaityti straipsnį, supratau, kad turėjau to nedaryti kaip ir to tikriausiai nedarė tas, kuris originalų komentarą parašė. Ten buvo rašoma apie darbuotojų elgesį lankytojų atžvilgiu, net ne pačių kalinių.

Net jeigu ten ir būtų parašyta apie kalinius, komentaro autorius įvardijo nebent, kad arba ten gi visi nekalti sėdi, ką tu kalbi arba kiekvienas yra žiauri visuomenės atmata, kuri žmogaus teisių nenusipelno(?) Aš nors ir nuoširdžiai nežinau nė trupučio apie ten kalinčius nuteistuosius, manau, kad tikriausiai egzistuoja ir ne vienas variantas tarp šių dviejų.

Jeigu nuteistajam atimta laisvė, tai dar pilnas Konstitucijos antrasis skirsnis prirašytas žmogaus teisių, kurios nėra atimtos ir atimtos būti negali. Keista, kad visuomenė galėtų pateisinti nežmogišką elgesį su kaliniais. Tačiau tai yra žinomas reiškinys, gerai pavaizduotas Stenfordo kalėjimo eksperimente. Yra ir filmas Das Experiment (2001). Tai yra realu, kad kalėjimo administracija gali prarasti moralę, tačiau tai yra problema, kurios jokiu būdu negalima pateisinti ar toleruoti.

Galiausiai, nepaisant to, ką komentaro autorius norėjo pranešti visuomenei, šiek tiek tautinio sarkazmo reikėjo skirti ir straipsnio/minties autorei. Čia lyg dar sykį žmogaus teisių buvimu besipiktinantis, jis atsikerta dar ir pačiam žmogui, kad ir kas jis būtų. Tokie nepakantūs ir kerštingi mes pamažu savo pasaulėžiūra grįžtame į viduramžius dar gerai nesuprasdami kaip labai šito nenorime.

Gali pritarti jam ir būsi mldc, arba gali mėginti paprieštarauti. Tuomet tavo mintys galimai bus ignoruojamos, o jau apie tavo asmenybę ką nors blogo pasakyti tikrai rasis. Nes bukaprotiškumas valdo internetą. Net ir protingi žmonės mėgsta tuos komentarus. Net ir šiaip protingi žmonės virsta bukapročiais. Dažniausiai neilgam, bet…

Etika. Ir taip aišku.

Manydamas, kad tai nėra visiškai nereikšminga, noriu pasidalinti dalykais, kuriuos matau viešumoje. Bet mieliau nematyčiau. Lyg viskas ir taip aišku.
Yra kitaip manančių, bet viešąją erdvę įsivaizduoju jaukią tuomet, kai niekas aplink nereikalauja per daug dėmesio. Iškabos ir reklamos yra bėda, bet apie tai nerašysiu. Sutelksiu dėmesį į praeivius žmones.

Šitų reikia mažinti

Kažkas dar neseniai viešai argumentavo, kad būtų nejauku matyti homoseksualias poras viešumoje aktyviai demonstruojančias savo santykius. Skamba jau homofobiškai, bet argumentų ten buvo ir gerbtinų. Gal tai įsisenėjęs konservatyvumas, bet privalau pripažinti, kad man būtų tikrai nejauku matyti du vyrus ar dvi moteris besibučiuojančias ant kokio suoliuko miesto centre. Hetero poroms lyg ir galima, visuomenė nepyksta. Išeitis iš tokios dilemos būtų dvejopa: arba visi arba niekas. Galiausiai tai lieka klausimu, kuris variantas sukurtų jaukesnę visuomenę? Vieniems nemalonus per didelis ekspresyvumas, kitiems santūrumas sukuria abejingos aplinkos pojūtį.
Na, o man, vėliau paaiškėjo, jog vyras ir moteris toje situacijoje geriau tik tuo, kad tai jau nėra neįprastas reginys. Still inappropriate.

Šitai negerbia ne tik aplinkinių. 

Iš patirties, labiau intelektualios poros yra pastebimai konservatyvesnės. Iš jų nesulauksi to, kas paveiksliukuose, nes jie bent jau gerbia vienas kitą, o neretai ir aplinkinius. Tiesa, vis dar manau, kad galima ir dar šį bei tą paslėpti. Dabar galima pamatyti ir gana santūrių porų, tokių plius minus per vidurį bei visiškų išsišokelių( žr. pav.) Aišku, su žemesniu intelektu siejamas, problematiškas vyriškumas kraštutiniu atveju virsta nepagarba ne tik aplinkiniams bet ir artimam žmogui. Bet jų taip lengvai juk neišmokysi, ar ne? Ko trūksta, manau, tai mums nereikia to in the middle. Tegul lieka santūrieji bei išsišokeliai. Manau, tai neatims spalvų iš pasaulio, o tiesiog įregistruos naują visuomenės normą.

Kas per?! 

Man patinka elgesio taisyklės. Tiesiog patogu turėti kokį nors požymį, kuris padėtų apsispręsti, kaip elgtis. Mano taisyklė: savo elgesiu neatkreipti į save per daug dėmesio. Šiaip, praeidamas pro vaikiną su mergina mieliau nematyčiau relationship status. Tiesa, pabrėžtina, kad laikymasis už rankų (geriau ne už liemens ir jokiu būdu ne kabinant ranką ant sprando) yra priimtinas reiškinys išskyrus atvejus, kai tai trukdo eismui (tai irgi neretai pakliūvanti smulkmena) arba dėl kokių nors priežasčių atkreipia daugumos aplinkinių dėmesį. 

Labai patiko man viena pora, kurie pirmą kartą tądien kur nors susitikę apsidairo ir jei niekas nemato paskubomis pasibučiuoja. Jei aplink per daug žmonių arba vienas kuris nors stebi, jie susižvalgo ir pasisveikina žodžiu. Super. 

Kas esu užaugęs?

Šiek tiek augau, nemažai galvojau, šiek tiek mačiau, šiek tiek girdėjau - ir vis tiek nieko nesužinojau.

Tam tikru būdu pažiūrėjus, gal iš viso į jokį klausimą negalima atsakyti. Juk, ką reiškia būti užaugusiam? Ar egzistuoja kriterijus, kurį pasiekus, žmogus užauga. Čia, be abejo, negalima pasikliauti, pavyzdžiui, teisiniuose dokumentuose naudojamu pilnametystės amžiumi. Netinka ir geresni apibrėžimai, kaip iš filosofijos kurso, suaugęs žmogus yra tas, kuris suvokia save kaip vienintelį atsakingą už savo veiksmus. Tai nėra pasikliautina. Kiekvienas atskiras žmogus kai kurias savybes išsivysto kur kas sunkiau nei kitas, todėl net ir idealus kriterijus maksimaliai gali būti pakankamai geras daugumai, tačiau ne kiekvienam atvejui. Galiausiai, lyg dar nebūtų neįveikiamai sudėtinga, savybės, apie kurias rašiau, jokiais būdais neišmatuojamos.

Didelė problema, su kuria susiduriu, yra tai, jog viskas, apie ką man įdomu rašyti, niekaip nesuderinama su matematiniu tikslumu, kaip labai nenoriu klysti ar palikti ką nors neaiškaus. Aš esu beveik visuomet neteisus. Aš, vadinkime, užaugau. Arba, paaugau.

Toks pojūtis lyg daug plačiau galiu žiūrėti, bet veikia kaip fotoaparato diafragma. Kuo daugiau šviesos matau, tuo labiau viskas susilieja, persidengia, galiausiai itin sunku sutelkti dėmesį ir ką nors tiksliai išsiaiškinti. Kaip per big think sakė Stephen Fry, kai kurie filosofai neturi kokios nors filosofijos, jie užduoda labai daug klausimų. Gal ir aš turėčiau užduoti daugiau klausimų?

Kuo mažiau tampu užsispyręs, tuo lengviau ką nors daryti ir galimai klysti, kai galima susiprasti vėliau ir pasitaisyti. Lengviau mėginti dalykus. Kuo labiau tampu užsispyręs, tuo lengviau siekti tikslo. Tai yra, nelabai aišku, kokiam reiktų būti.

Kiti turi pozicijas, ką nors teigia, aiškina ir gerai argumentuoja. O man truputį baisu, kad nieko nežinau. Bet man ir ramu, nes žinau, kad ir jie nežino. Tai man ramu ir neramu vienu metu? Galbūt ne, bet gal tiesiog kalbos ir žodžių nevisai pakanka tam užrašyti? O gal pakanka žodžių, bet reikia talento?

Matau, kaip nesunku yra patikėti tuo, kuo norisi tikėti ir kuo tiki kiti. Čia ta situacija, apie kurią yra filmas "Dvylika įtūžusių vyrų" (12 angry men). Kaip yra sunku būti mažumoje, užimti poziciją, kuriai bus priešinamasi. Koks kvailys taip elgtųsi? Kas sakytų, kad visi, kurie kalba ar rašo, meluoja?

 Bet aš jaučiuosi beviltiškas, stengdamasis žodžiais papasakoti, ką galvoju. Daug labai žodžių reikia, o nė pats gerai nežinau, ką užrašiau. Dar tūkstantį tokių rašinėlių paleidęs į internetą gal surinkčiau vieną tokį, kuris būtų aiškus ir gerai parašytas. Bet kam taip daryti?

Geriau žinau, ko tikrai negaliu pakęsti. Tačiau dar supratau ir tai, jog šitai parašysiu nebent ten, kur jau tikrai niekas neskaito.

Neįtikėtina savijauta

Džiaugsmas gyvenimu. Biudžetinis variantas, tiesa. Bet kas gali tai pranokti? Kepta duona, Norah Jones muzika, alus ir lauko tranzistoriai. Neproduktyvu, bet taip ir reikia, kad gerai jausčiausi. Egzą išlaikysiu, tas nieko nereiškia.

Seniai negaliu žiūrėti tv, dabar jau ir laikraščiai neina. Išvis, žinios apie pasaulį pačios atbaidė mane nuo noro jas žinoti. Vatiniai, Verktiniai, Šauktiniai. Dabar nereikia domėtis, naujienos pačios lenda į akis. Spausk nuorodą, tėvynės išdavike! Primena man šeštą klasę, kur konservatyvių pažiūrų klasiokas, jei netyčia ateina į pamoką, tai tik ir ieško progos kieno nors seksualine orientacija suabejoti. Gal mano kelnės buvo per plačios, ar šukuosena ne ta, bet man nepatiko nei šešta, nei septinta, galiausiai ir aštunta klasė nepaliko prisimintinų įspūdžių. Galiausiai išdavęs tą mokyklą ir nutaręs ieškoti laimės kitur, pagaliau net pripratau prie to sveiko proto ir liberalios aplinkos. Tada ir nustojau žiūrėti TV. O dabar vat.

Bet geriau nežinoti to, ko paskirtis sukelti pasipiktinimą. Jei būčiau pakankamai tam nusiteikęs, galėčiau piktintis į valias. Galbūt netgi pagrįstai bei argumentuotai. Galbūt netgi pasiūlydamas netgi objektyviai geresnes alternatyvas. Ir ką? Sakė atstovybėje man, kad jeigu nebūtų to, ką ten pavadinau šūdų malūnu, tai mes netobulėsim. Siaurai žiūrint, skamba teisingai. Ir ką? Numosiu ranka. Nerūpi man. Klaidos kartosis. Eisiu geriau, pasidarysiu biudžetinę šventę. Pats sau vienas.

Trys dainos ir kelios pastraipos apie dalykus

Galimas daiktas yra tai, kad man stinga entuziazmo, tačiau aš galiu patikėti, kad jau gegužė. Netrukus pasibaigs mokslo metai, prasidės vasara. Bus šilta lauke, gatvėse bus daug merginų nuogomis kojomis, prasidės įvairūs vasaros renginiai, vėlai vakare bus šviesu, o žmogučiai stabtelės vieną kitą vakarą pailsėti nuo to, kuo vargsta dabar. Ir viskas. Egzaminai, lietūs, darbai, reikalai ir visokie popieriai - jie, nė vienas jų, neužstoja šviesos, kuri gyvenimą apšviečia. Tai va. Sustok, Akimirka Žavinga? Ne, nestok, eik Sau. Ir tada aš viską sugadinu pasakydamas kažką itin mediniai kvailo, kaip pavyzdžiui Tave myliu. Bet nesigailiu. O iš tikrųjų, tai net nepasakau. Tyliu kaip pūkis ant sofos, kai klausiu jo, kur mano šukos. Be jokios užuominos, visiškai neišsiduodamas. Ir vis tiek aš nesigailiu. Ne iš esmės, tiesa, o tik šį kartą. Kartais gailiuosi, tačiau per retai, kad tai būtų svarbu. Dabar jaučiuosi gana didelis ir pakankamai tvirtas. Dabar gali pasaulis ant manęs užgriūti ir aš mirsiu. Labai paprastai.

Gal kiek ir neteisinga, kvaila ir pan; man tik patiko muzika. Visiškai, tiesa, ne tekstu. Aš taip negalvoju ir nenoriu taip pasakyti. Kaži ar jų vietoje mano mintys geros. Tikriausiai prastesnės už dainos tekstą, bet jos tiesiog yra mano. Čia lyg netobulos, bet mano, nors man neturi jokios ypatingos reikšmės. Tiesiog šitaip yra, kad aš kažkaip galvoju.

Jei pasidalinau daina apie meilę, tai galėtų reikšti, nors nereiškia, kad ieškau mielos kačikės rimtam bendravimui. Tiesiog tokia muzika dominuoja ir tematikos įvairovė beveik sutampa su žanrų skirtumais. Pasidalinčiau, jei galėčiau, nuotaika. Negaliu, kas gal ir gerai. Kiekvienas savaip girdi Vagnerio muziką.

Negaliu būti kažkoks. Ir viskas.

Per daug turinio

Lyderiais negimstama, jais tampama.

Jais tampama kaip ir bet kuo kitu –

Per sunkų darbą.

                             Vince‘as Lombardi

Kvaila, sakysite, kad ir vidutinioku, matyt, tik per sunkų darbą tampama. O gal tai darbą atlieka ne tas, kurio likimas sprendžiamas? Bet iš tikrųjų, tiesiog, buvo kažkas atsakingas už tai, kad darbas būtų atliktas. Užrašyti sveikinimą, sumaketuoti, atspausdinti. Jums nuoširdžiai dėkoja tas, kuris paskutinę valandą iki negyvos linijos sunkiai dirba tam, kad nepastebėtumėte, jog kažkas ne taip.

Gal šiek tiek gaila, kad dalykas nepavyksta? Buvo anksčiau ir pavasario renginiams aidint aplink kartais kyla tas klausimas, kodėl visi tokie abejingi. O anksčiau buvo, kodėl lietuviškų knygų neskaitome. Yra per daug lietuviškų knygų, renginių aplink, straipsnių žiniasklaidoje. Pasirinkimas platus kaip jūra (bet kuri). Tiesiog pažymi viską ir nuspaudi, kad rodytų juos kaip skaitytus. Čia apie el. laiškus, žinoma. Pagalvokite, kiek daug nuoširdaus darbo ir pastangų yra pažymėta kaip šlamštas.

Įdėčiau ir įdomesnės muzikos, kad gal kas kitaip įdomaus būtų šiame įraše, bet jį rašau kol export'ina nuotraukas. Dėl to stringa kompiuteris perjunginėjant korteles. Kažką juk sudomino muzika. Arba komentaro laukelis. Iš tų gal trijų, kurie čia kažkodėl vis užsuka. 

kaip planeta Žemė

Planeta Žemė nerašo motyvacinių laiškų, neatsakinėja į kvailus klausimus, sukasi apie Saulę be bilieto ir visada išlaiko visus kolius. Kiek jų bebūtų. 

Realiai, tai va, valgau salotas ir man gerai. Patalpoje. Labai gražus gyvenimas yra valgyti salotas šiltoje patalpoje. Gal ir nevisai estetiškai tobula. Bet man juk, na, nelabai svarbu. Keisti tie žmonės, blemba. Bet gražu, kad yra šitaip. Būtinai reikia turėti tikslų ir jų siekti. Paklauskite manęs apie tikslus. Kava atšals, kol sugalvosiu ką atsakyti. Man visi tokie žmogiški klausimai sunkūs.

Turbūt jaučiate, kokia graži daina. Aš suprantu. 

Kai žmogus susikaupęs sėdi ir lituoja, prie jo prieina ir kaip šiam sekasi paklausia visų pirma tas, kuris nežino kur jam pačiam eiti. Gal ir nėra mandagu tai pranešti, bet ką jau darysi.

19°38'19.3"N 98°59'29.9"W

Ludvyg p.3

Pasikeitė nuotaika. Tą popietę, jau besileidžiančiai saulei spiginant pro priekinį stiklą, neskubėdamas važiavau pro parduotuvę ir mano dėmesį akimirkai pagriebė didžiulis drabužių parduotuvės plakatas, ant kurio kažkas buvo užrašyta, bet aš tik pasukau galvą ir staigiu judesiu nuspaudžiau stabdį. Tuo metu išsiblaškiusi mergina žengė per trečiąją vadinamojo zebro liniją, kai čiuoždamas mano automobilis ją lengvai stumtelėjo ir parvertė ant asfalto.
Galbūt jau tada buvau šiek tiek atidėjęs, o gal ir niekas nebuvo pasikeitę, gal ir nevisai aišku. Tačiau žinau, kad mane pakvietė į gerų žmonių klubą. Kai eini į gerų žmonių klubą, tai aišku, kad turi būti geras žmogus.
Taip ir nepaklausiau kuo ji vardu, bet tarkim Emily.

Paaiškinimai: aš nesu aš; Emily yra Emily; 2+2=5; atidėjimas yra priešingas veiksmas dėjimui; laikas, įvykiai, jų dalyviai ir objektai nebūtinai turėjo būti tokie; šie paaiškinimai galioja ir pirmoms dviems dalims; paaiškinimai nepadės čia suprasti; ir svarbiausia: čia lyg ir nieko nėra paslėpta, nėra norima kažką pasakyti;

Ludvyg p.2

Tvinkčioja galva truputį. Pavienės smegenų ląstelės, tebetikėdamos demokratija, mėgina šį dar vis ganėtinai vėsų kovo rytą man ką nors įrodyti. Apie pusę devynių, kaip tik nuobodybės piko metu ofisų pelytės nusidevėjusiu nuo laikraščių mąstymu atlieka kasdienį kavos su naujienomis ritualą, retkarčiais ant gelsvų lapelių ką nors užsirašydamos. Televizorius rodo šlamštą. Nors argi kada kitaip buvo. Tuo metu giliai Indijoje mergaitės paskubomis siuva drabužius, kuriuos laisvalaikiu pirks tos graužikės biuruose. Radijas nustoja groti vos įjungtas ir panelė labai sexy balsu ima skaityti dienos aktualijas. Jeigu galima ką nors spręsti apie moters išvaizdą iš jos balso, tai pisčiau. Atsibunda Gabrielė. Šį rytą, jei prisimins, tai turbūt ne taip jau gerai. Na, bent jau gera vakar buvo man. Geriau paruošiu jai arbatos.

Bent jau į tuščius namus grįžau. Mirga akyse kažkodėl. Bijau rūkyti virtuvėj. Ai. Gerai, telefonas. Į mano laišką atsakė užsišikęs dėstytojas. Reikės pasiklausinėti, būtų lengvas tas trečias kursas jei ne kažkoks ožys, kuris matyt nori, kad jam savo žinias parodyčiau. Pasirodo, Mantui žadėjau važiuot su juo į Klaipėdą. Aš pavargau.

Aš gyvenu savo gyvenimą. Nekęskit manęs, pasikarkit visi.

Tikrai bus tęsinys.

Ludvyg p.1

Šiandien prisistatau kaip Liudvikas Liepa. Galbūt lėtas ir kuklus, truputį susimąstęs ir nusiminęs pakliūčiau jums pasirodyti. Arba pasipūtęs lyg koks standartizuotai aprūpintas turčiaus sūnus, kuris bet kaip pastatęs savo automobilį ant jums priklausančio šaligatvio krašto rėkia į ragelį ant tos kekšės ir barsto nuorūkas šilto pavasario vėjo judėjimo kryptimi. Eina čia viena senučiukė ir jau iš to raukšlėto žvilgsnio matau, kaip su pasigardžiavimu įsivaizduoja mane pragare degantį. Tokios pabaisos visad Dievu tiki, kaip jos netikės, juk neturi nei už ką, nei dėl ko gyventi, kad tik tas sūnelis mažiau alaus gertų ir marčios kumščiais neglamonėtų. Kita praeivių pora, mergina ir vaikinas, tokie du labai protingi, per daug protingi, kad tikėtų Dievu arba vienas kitą mylėtų. Kažkokie keisti žmonės. Dar du metus kartu vaikščios į tą pačią stotelę, kol ji neapsikentusi pakvies jį į tipo! pasimatymą, tipo iki bibliotekos kartu nueit, arba persikels kitur gyventi. Štai tau graži ir protinga. Graži tai tik po ta krūva pigių drabužių, kurie uždengia bet kokį norą, o protinga tik tada, kai reikia atsakinėti į tuos kvailus klausimus, kuriuos mokykloje užduoda ir apie savo motyvacija, tikslus bei svajones kalbėti. Nužvelgia mane abudu ir pavydi man gyvenimo, iš nepasitenkinimo akyse matosi. Kodėl aš negaliu ko nors gero visuomenei padaryti? Turiu važiuoti į plovyklą, nes iš namų išvarys, jei grįšiu su purvinu iksu. Rytoj turbūt turėsiu mamą vežti, kiek jau sykių sakiau, Jėzau, matau, kad nepadedi.

- tu manai, kad gali šitaip atrodyti? Darai man gėdą! Mes tau, žinok, moters nepirksime! Žinau aš ką tu galvoji apie tą Gabrielę. Pažiūrėk, kiek tu pinigų leidi ir ką tu pasiekei?! Tipo toks kietas, kad gali sau girtas po miestą trintis ir niekas nemato??!!
...

Voobshe ką ji supranta! Važiuoju pas Gabrielę, reikia ją paimt ir važiuot gerai išsitaškyt, jau po tokio šeimyniškumo man skauda visas smegenų dalis. Šiandien ji ryškiai raudona, be to matai maždaug ką gauni. Durna kaip avis, bet greit prigeria ir gali nors prie žaizdos dėti.

Bus tęsinys.