Čia mažai kas supranta, kas yra paukščiukas.

Ir čia yra gerai. Galbūt po pusmečio man patiks čia, kur atvykau, ir dar labiau patiks ten, iš kur atvykau. Tiesiog man labiau patiks pasaulis. O tai būtų neblogai.

Aš vis dar gan nesupratingas ir gana uždaras žmogus. Gal toks ir liksiu, bet nepaisant šio natūralaus ribotumo, galiu judėti toliau. Šiek tiek keista, kad kai kur turėdamas daugiau gabumų, negaliu jų išnaudoti tam, kad išmokčiau tai, ką kiti žino intuityviai arba lengvai perpranta.

Ji tegul dainuoja, o aš geriau rašysiu programas. Nors mums abiems patinka dainuoti ir programas rašyti. Kaip visuomet, išsigalvoju žmones pavyzdžiams. Tai va.

Pirma diena, kai pradedu jausti nerimą.

Štai ir aš. Iš niekur, niekada, niekam, niekaip.

I shall henceforward continue this entry in the language of English. I hereby claim no purpose or reason behind this for it is solely a reflection of my present state of mind in accordance with my humble ability to transpose thought into language. There are three nights left before my departure. On this day unfortunately I began to experience the anxiety. I therefore write this entry as a farewell designated to my sense of belonging to a location. I thus dedicate this reminder to myself from any time hereafter of my persistent determination to remain calm and focused. Under no circumstances shall I allow myself to surrender my assurance and collectedness. Exceptionally, I might allow myself a short and timewise well-defined solitary period of dismay in order to conclude with progress to a superior psychological condition.

This is the end of the entry.