2016 m. liepos 27 d., trečiadienis

Ateistai, feministai ir žmonės, kurie tegul eina

Okay, let's write.


Ar esu ateistas? Kažkada maniau, kad galbūt taip. Dabar abejoju. Atrodo, vien tik netikėti aukščiausiosios būtybės egzistavimu nepakanka. Dar reikia nuolat ginčytis su kitaip manančiais ir viešai skelbti kokios blogos yra visos religijos apie kurias yra tekę girdėti.


Kodėl mes neverkiam? Atrodo, taip reikia. Kiekvienas gali užsidaręs duris išsiverkti į pagalvę ir niekam apie tai nepasakoti. Tai nebūtinai reiškia, kad esi stipresnis. Nebent parašyta, kad esi stipresnis. O tada ir būni, nes taip parašyta – kitos išeities nėra.


Ar esu feministas? O gal būna tik feministės. Užsienyje būna ir feministų, tai žinau tikrai. Bet Lietuvoje, nesu tikras. Irgi manau, kad galiu būti feministas pagal kokių 20-40 % žmonių supratimą, ką tai reiškia. Procentai imti iš lempos. Mano kambaryje dabar šviečia dvi lempos, užtat du ir skaičiai. Esmė tame, kad jeigu pasivadinsiu feministu, tai visiškai neaišku, kokias prielaidas dėl to apie mane susidarysite kiekvienas iš jūsų. Juk jūs feminizmą skirtingai suprantat, o aš, taip išeina kiekvienam tada vis skirtingą dalyką sakyčiau.

Dar geriau, ar aš esu bet koks -istas? Galiu paklausti, ką jūs žinote/ kaip suprantate tą konkretų -istą. Ir tada atsakyčiau taip ar ne. Ir taip su kiekvienu žmogum. Kokia multiveidystė, ar ne?! Pasibjaurėtina yra tai, kad bet kokio -isto sąvokos egzistavimas tik gadina susikalbėjimą. Jos tik suteikia klaidingą supratimą, kad priskyręs žmogų kategorijai gali prognozuoti jo nuomonę kokiu nors klausimu. Tai užknisa. 


Atrodo, negalima labiau švaistyti laiko negu pykstantis su žmonėmis. Nes juk ir po pykčio dar kurį laiką tenka galvoti apie tą žmogų. Kartais po žodžių karo ryte reikia visą dieną galvoti ar mėginti prisiminti blogiausius dalykus apie žmogų, kad vakare būtų ką išrėkti reikalui esant. Pakliūna žmogus, kuris, regis, mato tik praeitį. Suklydai - tai priekaištaus, kad kažką ne taip darei. Yra problema, tai aiškinsis, kodėl ir kaip ta problema susidarė. Pasirinkai vieną iš dviejų, tai būtinai klaus, kodėl ne kitą. Eina tokie žmonės nachui.

Jei jau nutarsiu pyktis, tai nebent tam, kad iš tikrųjų atkreipti dėmesį į tai, kas kitaip būtų praleista, išlieti emocijas ir kuo skubiau susitaikyti. Jeigu neplanuoju susitaikyti, tai ir neplanuoju pyktis. Išvis geriausia nustumti nuo savęs tokius padarus saugiu atstumu, kad galima būtų ramiai ignoruoti.

Žinoma, yra atrasta būdų kaip spręsti tuos konfliktus ir draugauti su žmonėmis. Bet apie tai nerašysiu, nes nieko neišmanau. Aš pasitraukiu iš konflikto ir einu kažką daryt. Žinoma, kartais galiu būti neteisus ir galbūt man kažką reikia būtinai pasakyti. Eina nachui žmonės, kurie to nepajėgia atlikti civilizuotai. Tegul būna teisūs ginčo atžvilgiu, bet aš pasirinkau, kad jie nėra verti būti išklausyti.

Kai buvau mažas, buvau labai jautrus. Mane galima būdavo sunervinti vos kažką pasakius apie mane arba pašiepiant kokį mano elgesį. Dabar irgi galima, bet tik jeigu sakančiojo nuomonė man rūpi. Taip būna su artimais žmonėmis. Gal aš negaliu valdyti savo jautrumo, bet kuo puikiausiai galiu valdyti kiek artimi man yra žmonės. Daug ramiau gyventi, kai eina jie visi nachui. Čia net nepiktai.

Galiausiai nenustoju žavėtis tais ultramielais žmonėmis, kurių žinau keletą. Atrodo, su jais tiesiog neįmanoma pyktis. Ir taip, jie puikiai sutaria su žmonėmis, net tada kai prisileidžia juos arčiau nei kada galėčiau sau leisti aš. Tuomet man įdomu, kiek jie natūraliai jautrūs. Ar jų jautrumo vaikystėje niekas neišmėgino, kad jie tokie, ar giliai viduje jie yra plytų sienos, kur joks šlamštas jų neveikia?