Jei aš vėl ateinu su megztiniu vietoje švarko, tai reiškia, kad vėl blet kalnas nelygintų marškinių guli ant kėdės ir nesugebu rast tos valandos, kad išlygint.
Tęsdamas šitą neharmoniškai periodišką rašinėlių ciklą apie savo ir bendrąją motyvaciją, rašysiu dar vieną.
Visaip aš čia bandau sakyti, bet neturiu aš motyvacijos nors tu ką. Aišku, čia intergalaktinė išeitis be inversijos centro yra motyvaciniai seminarai ir motyvaciniai žaidimai. Tiesiog ima ir bet kokį motyvacijos trūkumą paverčia tolygia izotropine neapkyanta. Visi miško ir miesto žvėrys supranta, kad neduoda tie dalykai motyvacijos. Jie pasakoja apie tikslų susidarymą, kodėl svarbu turėti tikslus ir didžiausią problemą mato tame, kad mes tingim ką nors daryti. Ir tada mano galvoje jau kuriami vaizdiniai kaip surišamas tas pranešėjas, įmetamas į bagažinę ir trys paršiukai uždarę bagažinę stumia automobilį nuo skardžio. Paskubomis, nes blet, dirbti reikia.
O tada mes žaidžiame motyvacinį žaidimą, kur labai komandiškumą skatiną, nes tada visi jau išpistais protais apie tai, kaip reikia komandiškai visko siekti ir viskas būna tobula kaip princesės širdį pavergia nuoširdus bomžas. Kas yra visai gerai bomžui, bet princesei totali nevarkė, tik taip sakyti negalima.
Galbūt tik mano gyvenime, bet komanda dirba lėčiausio greičiu. Čia kaip trijų žmonių komanda prikalinėtų žmogų prie kryžiaus. Vertikalios lentos ekspertas gali varyti šimtą lentų per valandą. Horizontalių lentų ekspertas gali GHz dažniu lentas kapot, bet kai vinių kalimo vyresnysis specialistas visas pagiriotas pažada iki antradienio vieną pradėt kalt, tai tokią komandą aplenks visi, kurie netyčia po darbo ką nors prikals iš bendro intereso.
Ar kartais susirašinėdami su žmonėmis jaučiatės kaip žaisdami šachmatais? Man kyla toks panašumas iš nuostabos, kai sugalvoji ką nors gero ir tada varžovas atsako per kelias sekundes. Ir tada vėl nematai gero tęsinio…
Kai paskaitau, ką (kai kurie) kiti žmonės savo tinklaraščiuose rašo, tai pagalvoju "va, kokie normalūs ir teisingai mąstantys žmonės šioje planetoje gyvena". Tokie, kurie dar tiki pasauliu, kačiukais, šventėmis ir lelele bliabliablia, kaip man mažam išversdavo, ką aš sakydavau, kai irgi tikėdavau dalykais ir idėjomis.
Aišku, galima rinktis. Šeimoje galima būti nuoširdžiausiais žmonėmis pasaulyje, o šiaip kitais naudotis kiek tik eina ir tada kai jau pradeda pykti, pradėti dar ant jų burnotis, ką jie ne taip daro. Kas čia teisuoliai? Kas be nuodėmės, piskit jam į snukį. Kita vertus, kai ateina žmogus ir mandagiai užklausia kažko ir tu žinai, kad tavimi nori pasinaudoti, bet nu kokia nepagarba būtų rėžti į akis tiesiai. Taip ir dabar galima su dvejaminte gyventi. Svarbiausia rūpintis, kad tavo kabinete visi sėdintys vienoj pusėj būtų. O visi kiti tegul uosto kepurę.
