Google how not to be boring!

Pasigūglinti, kaip geriau bendrauti - Tai siūlo Tinder'is, kai susirandi match'ą ir atsidarai langą, kad parašytum.

O taip - aš tai iš patirties sakau. Šiaip, nedaug socializuojuos ir šiaip man Tinder'is apylengviu debilumu  atsiduodavo. Ir tais žiemos rytais, kai šalta lipt iš lovos ir norisi nebent miegot arba žudytis, susapnavęs kokią mergaitę sau sakydavau, kad į tokias žemumas nepulsiu. Dalykai žinoma keičiasi. O aš, nors anaiptol neišsižadėjęs generalinės neapykantos galiausiai ėmiausi klaidžioti čiolių skelbimų labirintais. Aš pradėjau maigyti ragelį taip, kaip niekada anksčiau. Kad nepasimesčiau kaip šūdas uogienėje, susikūriau šiokius tokius guideline'us:

*naudojimosi gairėms reiktų kokių 40 eilučių kodo, kurį pašalinau*

*pašalinau ir radinių klasifikaciją. Toms gamtos gerybėms sugrupuoti vėlgi reiktų atskiro plataus rašinėlio*

Esant reikalui kurį nors iš pašalintų dar publikuosiu.

Rezultatai:
1. Feh. Internetas stumia, kad įprasta vaikino taktika yra laikinti viską ir rinkti max match, rašyt visom ir ieškot lengviausio kelio. Ok, aš 70% praspaudžiu iš pirmos nuotraukos.
2. 2 sutapimai per vieną parą. Dvigubai daugiau, nei tikėjausi. Nulis būtų liūdnokas, nors labai sąžiningas rezultatas. Tai turiu dabar dvi. Ir jau praktiškai turiu du reject'us.

Naujas achievement:
Surinkt 100 rejectų! Tada būsiu labai pasitikintis savimi, kai man bus specialiai px, ar ne? Šiaip tai nafik šito reikia, bet nors įdomu. (Arba ne taip jau ir įdomu.)

Papildyti rezultatai. Negavau šimto rejectų. Ir dar buvau susitikęs su viena mergina! Bent jau to faktas nenuginčijamai egzistuoja. Pats susitikimas (nepainiokite su pasimatymu) buvo tokia nuobodumo aukštikalnė, kad aš oficialiai alpinistas dabar. Toks pokalbis būtų pakenčiamas kokioj konferencijoj, kai nori prie kavos pakalbint patikusią pranešėją (išskirtinai patikusio pranešimo atveju). Galvoju, kad tuo tik sau įrodžiau savo socialinių įgūdžių lygį, kuris pramušęs grindyse skylę gyvena devyniais aukštais žemiau už mane. Ten kur jokia šviesa neprasiskverbia (nebent hard x-ray ir gamma). Tarsi tuo dar kadais buvo pagrindo abejoti. (Nebuvo.)

Pasirodo svarbiausia išvada yra ta, kad Tinderis nėra tokia skylė ir ten yra menki procentai fainų žmonių. Bet jų egzistavimo faktas neabejotinai nustatytas (!) ir gauti rezultatai nuoseklūs bei pakartojami (!). 

Iš to seka mano patarimas kiekvienam nemylinčiam žmogui: mėginkite, ieškokite, gūglinkite kaip nesusimauti, ir per neapibrėžtą laiko kiekį jūsų seksualinio gyvenimo kokybė šoktels į neįsivaizduojamas aukštumas, apie kurias nė nesvajojote.

Stumyklos darbo laikas ateina į pabaigą.
Įsimintiniauso pavasario, kuris, tarkime, prasidėjo.

Apie drabužius. Čia rimtai

Opaaa, bičiuliai, kalendorius artimiausiu metu žada 14 dieną, kuri tikrai nėra valentino diena, nes Valentino diena buvo spalio 4 pernai, kai Valentinas nedavė Andriui dolerio.

Paprastai čia būna dviejų tipų žmonės: pirmojo tipo ir antrojo tipo. Konkrečiau tai vieni dabar laužo galvas, kaip antradienį nenuvilt savo partnerių, o kiti šitos dienos nesureikšmina. Tarp antrųjų dar yra potipis tokių, kurie verks į pagalvę dar ir kelias naktis po to. Bet ok, jie turi tokią teisę ir iš jų aš nesišaipau.

Kažkam visgi bus šventė, nes tądien bus šilta ir užsikurs visi dyzeliai (kas neturit dyzelio, visada yra Horn disel - +6%, kad būsit laimingi).

Kartais tarp žmonių pasitaiko tinklaraščių autoriai. Ir jie, o dabar ir aš, kaip nors reguliarų savo rašymą pritempia prie šitos progos. Pavyzdžiui, pasiūlo makiažo ar drabužių derinių. Aišku, dažniausiai tai merginų dalykas. Bet visgi, kas nutiktų, jei aš pagalvočiau apie keletą derinių bičiukams, nes nors šitų statistiškai daugiau ir jie turi daugiau matematinių šansų rasti sau porą, vistiek tarp jų pilna netikšų, kurie šiaip - faini žmonės, bet tai varžtelio, tai sagos trūksta.

Juk niekas nemato, kad tu fainas žmogus, jeigu tau sagos trūksta!

Pirmasis derinys. Ir paskutinis, nes kam jų reikia daugiau? Iš apačios: batai, kelnės (raskit diržą, kuris tinka prie batų - tai kindof svarbu), marškiniai ir švarkas. Batų nesimato, nes aš kambaryje po galais. Bet akivaizdu, kad tai juodi odiniai batai. Nes diržas.

Taip, mums lengva. Čia realiai gali būti ir kitokie marškiniai, kelnės ar švarkas. Paprasta. Bet kai pabandai derint spintoj bet ką su bet kuo, kažkaip pasitaiko problemų. Pasidalinsiu tuo, ką išmokau per paskutinius keletą metų, kaip tikslingai susirinkt drabužių spintą. Taip šitą reikia planuoti kaip ilgalaikį dalyką. Tam netgi yra įrankių, kaip Cladwell.

1. Raštai. Būna gražių drabužių, kurie turi raštus. Bendrai, galima derinti smulkų raštą su stambiu raštu. Bet kai turi kelnes, švarką ir marškinius, tai kažkas turi būti vienspalvis, arba būsi margutis. Mano taktika rinktis kuo daugiau vienspalvių drabužių. Tai belekaip užkelia suderinamumą. Marškiniai dažniausiai būna raštuoti, tokių lengviausia rasti. Todėl visa kita iš esmės tegul būna vienos spalvos.

2.  Dydis. Šitas turėjo būti pirmas. Nes tai svarbiausia. Vienas drabužis netinka tau ir derink ką nori - nieko neišeis. Tai nėra taip jau paprasta. Ypač prieš perkant kokį kostiumą ar švarką arba šiaip bet ką, verta pagooglint HOW "" SHOULD FIT? Pvz, kostiumas. Internetę pilna šitų.

3. Užrašai. Čia jau visiškai mano asmeninis pasirinkimas, bet mane jie užknisa. Aišku, automatiškai išvengiate užrašų, kai renkatės kelnes, marškinius ir švarką...

4. Kur viską rasti? Nėra vienos vietos. Bet ieškant tobulo dydžio, internetas atkrenta praktiškai. Todėl reikia aplankyti didelius prekybcentrius, kuriuose šiaip ar taip būnate, jei mieste gyvenat. Net jei jums tai ir nepatinka. Man irgi nepatinka. Bet vieną dieną atsidėjus matavimosi maratonui galima iš esmės penkiems metams žinoti, kur eisi, o kur - ne. O tada, svarbu neskubėti. Jei niekas netinka - tai ir neperki nieko. Todėl gera taktika yra reguliariai aplankyt žinomas vietas ir atsinaujinti drabužius, kol dar neskubi.

Kas ko negali mušti?

Rašau aktualia tema.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų statymo pataisos, pripažinsiu, manęs detaliai nedomina. Teisinius dalykus privalo išmanyti teisės kūrėjai, jų pareiga tinkamai pataisas rengti, balsuoti už arba prieš jas, diskutuoti tam, kad jos būtų geresnės ir suprantamai bei laiku informuoti visuomenę. Kaip ten sekasi, irgi čia nerašysiu, nes ne tai man svarbu ir šiaip yra kam apie tai rašyti.

Taigi, kas man svarbu. Čia gali kilti ir mintis, kad man niekas nėra svarbu ir tegul rytoj pasaulis griūva - skrudinam popkornus. Tai, žinoma - variantas, bet gali ir geriau būti. Įstatymai yra būtinai reikalingi, nes yra žmonės - šiknaskylės ir nieko negirdi, kol kas nenubaudžia. Aš aišku, negaliu žinoti visų įstatymų (o, kad žinočiau detaliai bent vieną…), bet aš dar ramiai gyvenu, turiu savo vertybes (SIDENOTE: nerašykite facebook'e VERTIBES ir šiaip ilgąsias/ trumpąsias balses rašykite, kur įprasta pagal jūsų žinias. Neaiškinsiu kodėl kviečiu taip elgtis, tai jei nesutinkat, nekreipkit dėmesio.)  ir kol kas jokiems ginčams spręsti, įstatymų neprireikė. Gal ir neprireiks. Be to, matoma dauguma intelektualių (čia subjektyviai) žmonių, kurie irgi puikiai gyvena elgdamiesi pagal kokias supaprastintas taisykles, o kur šios nesiekia - sveiku protu susigalvoja taisyklę ir to pakanka.

Būna, kyla diskusijų, ginčų. Pavyzdžiui, kaip galima auklėti vaiką? Ar galima duot vieną gerą ir taip atkreipti dėmesį, kad kažko negalima daryti? O, tai čia, žiūrėkit, tas pats, ką aprašiau anksčiau, kad esmėj tik idiotai šitaip nuo nusižengimų atgrasomi. Čia rašau tik dėl to, kad įdomi išvada gaunasi. jei auklėjančiojo tikslas - kad vaikas nenusižengtų - tai taip, vienas geras gali suveikti. Bet tada jo negalima vadinti auklėjančiuoju, nes vaikas - gaunasi - idiotas jo pačio iniciatyva ir auklėjamasis procesas žlunga neprasidėjęs.

Dar įdomesnis klausimas. O ar galima vaikams mušti tėvus? Grįžta tėvukas prisprogęs namo ir tada vaikas irgi galvoja - gal reikia pasinaudoti proga, nes tuoj nugrius ir gulinčio jau nebegalima. Aišku, čia tas pats - niekas nestos ginti girtaujančių tėvų - gali ir gulintį suspardyt - rankos nespaus, bet ir blogu žodžiu neminės. Bet jei vaikas nėra idiotas, tai supras, kad nors ir nebaus niekas, tai nereiškia, kad galima. Tiesa, iš kur girtaujančioj šeimoj intelektualus vaikis - štai ir mįslė.

Ech kokia nuostabi ta gamta

Jei aš vėl ateinu su megztiniu vietoje švarko, tai reiškia, kad vėl blet kalnas nelygintų marškinių guli ant kėdės ir nesugebu rast tos valandos, kad išlygint. 

Tęsdamas šitą neharmoniškai periodišką rašinėlių ciklą apie savo ir bendrąją motyvaciją, rašysiu dar vieną.

Visaip aš čia bandau sakyti, bet neturiu aš motyvacijos nors tu ką. Aišku, čia intergalaktinė išeitis be inversijos centro yra motyvaciniai seminarai ir motyvaciniai žaidimai. Tiesiog ima ir bet kokį motyvacijos trūkumą paverčia tolygia izotropine neapkyanta.  Visi miško ir miesto žvėrys supranta, kad neduoda tie dalykai motyvacijos. Jie pasakoja apie tikslų susidarymą, kodėl svarbu turėti tikslus ir didžiausią problemą mato tame, kad mes tingim ką nors daryti. Ir tada mano galvoje jau kuriami vaizdiniai kaip surišamas tas pranešėjas, įmetamas į bagažinę ir trys paršiukai uždarę bagažinę stumia automobilį nuo skardžio. Paskubomis, nes blet, dirbti reikia.

O tada mes žaidžiame motyvacinį žaidimą, kur labai komandiškumą skatiną, nes tada visi jau išpistais protais apie tai, kaip reikia komandiškai visko siekti ir viskas būna tobula kaip princesės širdį pavergia nuoširdus bomžas. Kas yra visai gerai bomžui, bet princesei totali nevarkė, tik taip sakyti negalima.

Galbūt tik mano gyvenime, bet komanda dirba lėčiausio greičiu. Čia kaip trijų žmonių komanda prikalinėtų žmogų prie kryžiaus. Vertikalios lentos ekspertas gali varyti šimtą lentų per valandą. Horizontalių lentų ekspertas gali GHz dažniu lentas kapot, bet kai vinių kalimo vyresnysis specialistas visas pagiriotas pažada iki antradienio vieną pradėt kalt, tai tokią komandą aplenks visi, kurie netyčia po darbo ką nors prikals iš bendro intereso.

Ar kartais susirašinėdami su žmonėmis jaučiatės kaip žaisdami šachmatais? Man kyla toks panašumas iš nuostabos, kai sugalvoji ką nors gero ir tada varžovas atsako per kelias sekundes. Ir tada vėl nematai gero tęsinio…

Kai paskaitau, ką (kai kurie) kiti žmonės savo tinklaraščiuose rašo, tai pagalvoju "va, kokie normalūs ir teisingai mąstantys žmonės šioje planetoje gyvena". Tokie, kurie dar tiki pasauliu, kačiukais, šventėmis ir lelele bliabliablia, kaip man mažam išversdavo, ką aš sakydavau, kai irgi tikėdavau dalykais ir idėjomis.

Aišku, galima rinktis. Šeimoje galima būti nuoširdžiausiais žmonėmis pasaulyje, o šiaip kitais naudotis kiek tik eina ir tada kai jau pradeda pykti, pradėti dar ant jų burnotis, ką jie ne taip daro. Kas čia teisuoliai? Kas be nuodėmės, piskit jam į snukį. Kita vertus, kai ateina žmogus ir mandagiai užklausia kažko ir tu žinai, kad tavimi nori pasinaudoti, bet nu kokia nepagarba būtų rėžti į akis tiesiai. Taip ir dabar galima su dvejaminte gyventi. Svarbiausia rūpintis, kad tavo kabinete visi sėdintys vienoj pusėj būtų. O visi kiti tegul uosto kepurę.

Arguments are pointless. Stay racist.

Ar žinote, kur gimsta tikri profesionalai? Nes aš nežinau. Visada gimsta, kaip suprantu, spiegiantys maži dalbajobai, kurie ilgai mokosi profesionaliai laikyti šaukštą ir tikslingai pasimaitinti. Visur lenda, viskas įdomu jiems. Nes nieko jie nesupranta. Ir vidutiniškai kokius penkiolika gyvenimo metų jie dar nieko normaliai nesupranta.

Normaliu supratimu vadinu tokį, kuris atsiranda, kai pats paklausia, kodėl taip yra ir sugeba rasti atsakymą ir numanyti, kiek teisingas gali tas atsakymas būti. Geriausia, kai jis tampa pastovus, bet turi teisę keistis. Jos reikia, nes žmonės, skirtingai negu kokie kačiukai, gyvena pakankamai ilgai ir tai, kas yra tiesa jų jaunystės metais tampa idiotizmu senatvėje.

Šiaip, gerai, kai keičiasi mąstymas. Arba, negi nesmagiau kalbėti apie tai, kaip užknisa tie, kurių mąstymas nesikeičia, kad ir ką ten įrodinėsite. Nebent įrodinėsite smūgių serijomis į veido sritį. Tada būsite tikri bachūrai ir jūsų nuomonė bus visiems svarbi. Ir tegul eina jie nachui. Čia tie, kur apsirengę kaip tikri šiukšlės su savo rožinėmis čiolėmis važinėja taip, kad... tiek mažai homoseksualių pederastų, kai pagalvoji…

Bet yra ir tokių, kuriuos intelektas žaloja. Šviečia tokie žmonės kaip baltos varnos šūdų malūne ir savo noru kasdien apšvietimą savo didina darbais ir dalyvavimu. Prisiskaito knygų ir tada verkia, kad niekas jų nemyli. Arba dar geriau yra skaityti interneto portalų terliones kaip pagerinti savo (dažniausiai išvis neegzistuojantį) seksualinį gyvenimą. Kai išvis šeimoje meilės yra tiek, kad visi myli vieną katiną, kuris visų totaliai nekenčia.

Vienatvės minusai ir pliusai? Kaip išvengti kalėdinio streso? Akcijos ir nuolaidos šventiniu laikotarpiu? Intymios merginų išpažintys? Dvyliktoko akimis? Kažkam vėl išsprūdo krūties spenelis ar sijonas pakilo prieš objektvyvą? Negailestinga diagnozė? Šildymo kainos? Butelio formos lėktuvnešis D. Eisenhower?

Kadais įrodyt 
Aš kai ką norėjau - o.
O dabar aš by.

Veikia pusryčiai - ar ne?

Mąstau, vadinasi - esu.
Mąstau, kad man px.
Esu, vadinasi - man px.
Man px, kad esu.

Išbandžiau aktyvaus gyvenimo dalykų sausus pusryčius pozityviam mąstymui. B-t nepadeda. B-t sotu. Koks atsilupęs marketingas, kai pasižiūri. Jis padeda kurti mano dabartinį požiūrį į gyvenimą ir dalykus (žr viršuje). Pirkdamas dribsnius tikrai b-t netikiu tuo, kas pripiešta ir stilizuotai prirašyta ant pakuotės. Bet krč nepirkčiau, jei to šlamšto nebūtų pripiešta ar tiesiog nebūtų akivaizdžiai daug reklaminio darbo įdėta kuriant pakuotę. Jaučiuosi apgautas iš esmės pagrindų. Ir taip pat sakau, kad negalėčiau dirbti marketingistu. Nebent mokėtų belekiek. Tada nusipirkčiau jbn maseratį ir panašiai paaukočiau labdarai, kad tipo kaltę išpirkt - nusipirkt jnb gerumą. Ir į susitikimą su paramos gavėjais nuvažiuočiau. Bet ne su maseračiu b-t…

Siaubingu žmogumi mane galima paversti. Esu tam pasiruošęs. Dar niekas nepradėta, bet man jau jau px.

Tai, ką rašysiu dabar, nėra instrukcija/ patarimai. Iš visko, ką rašau, protingas žmogus gali pasimokyti, nors tai nėra ir negali būti teksto paskirtis.

Planas savaitgaliui, kai neturi planų. Turėk planų. Išvažiuoji ryte, darai dalykus, gali grįžti popiet - persirengti į vakarinį kostiumą ir varyt toliau. Gali grįžti pamiegoti iki ryto. Ryte nusiprausi, išgeri mėgstamo gėrimo (ok, gerkit visi kavą. Stiprią ir be jokio jbn cukraus b-t!)  ir varai. Grįžti vakare miego. Guli lovoj ir nesigaili.

Dar smulkmena. Jeigu koks dalykas buvo netobulas, tai dar nereiškia, kad toks ir liks atmintyje. Visi žmonės turi blogą atmintį. Pavyzdžiui, kai jaunimas atsisveikina (2016 m aktual. duom.) yra įprasta skirtalyčiams apsikabinti. Tai yra labai informatyvus dalykas. Bet jeigu koks vienas apsikabinimas iš tų kažkiek n (n>1!) yra išskirtinis, jis gali būti nelabai įspūdingas įvykio metu. Bet galva veikia taip, kad jis atmintyje tobulėja per laiką. Po dienos pradedi (klaidingai) suvokti jo ypatingumą. Tai rodo, kad atmintis blogėja itin greitai. Arba visgi veikia tie pusryčiai… Tada tai b-t.

Apie pomėgius, bet ne mano

<Asmeninis turinys><Gatvės kalba><Savianalizė><Neįdomu>

When the world burns I want to be a firefighter. I wouldn't do much against the flames but at least should get a good look at the world burning for a tiny bit longer.

Klausimas: koks tavo gyvenimo tikslas? Į tokį klausimą atsakydamas gali parodyti, kad pasiruošei šitam klausimui. Arba.. nebe pirmą kartą atsakinėji, ir jau giliai širdyje išsivemi vos tik per ausis trenkia tas pats klausimas.

Sakoma, labai svarbu turėti tikslą, nes tai suteikia motyvacijos kasdien kažką daryti. Whatever.  Kaip bičui be tokio tikslo jau ilgą laiką, man sekasi visai šauniai. O dabar mokykit mane, kiek aš galėjau pasiekti, jei tik būčiau motyvuotas.

Negaliu pakęsti, kai man pamokslauja ir negaliu pakęsti, kai man kažkas nepavyksta, kai ko nors nežinau ir kaip koks dūchelis vaikštinėju aplink nesuprasdamas, ką turiu daryti. Kai negali pripažinti, kad ko nors nesugebi, tai tada turi sugebėti nors tu ką. Gal ir purvinas būdas būti maksimalistu.

O dabar. Pomėgių bybienė. Šaika mėgsta dalykus, o aš – taip išeina – dalykų nekenčiu. Netrukus sukonkretinsiu. Eilės tvarka pagal google search rezultatus, nes aš googlinu, kai nesugalvoju.

Yra pomėgis piešti. Kai man buvo 8, aš gerai piešiau. Ką ten gerai, turbūt išdurinėjo mane ir tėvai ir mokytojai, kad tik bandyčiau; stengčiausi. Tada man suėjo antras jubiliejus ir šitie prikolai nuėjo į Kalėdų Senelio stalčių. Dabar, kai nemoku piešti, tai daug užtrunka, neaišku ar išvis kada nors gausis (geras rezultatas - visa kita yra labai blogai) ir negaliu pasakyti, kad piešiu. Mirs iš juoko, gyvatės.

Yra pomėgis skaityti. OTAIP. Po penkiolikos minučių man jau skauda galvą ir vistiek geriems skaitiniams, kaip koks prisukamas apelsinas (A. Burgess A Clockwork Orange)  yra filmai. Bet aš skaičiau. Vieną vasarą daug skaičiau. Achievement unlocked! Bet vistiek po ilgesnio skaitymo įsiskauda galva lyg po kokios pjankės.

Odabar - pjankės. Na, žinote, esi jaunas, nori bendrauti, turėti draugų, reputaciją, dalykus. Alkoholis padeda. RIMTAI. Kas nemėginote, rekomenduoju. Jei atsibusit ryte vėmalų baloj su nekokia savijauta, vadinasi nejaučiate ribų. Viskas gerai, tai reikia sužinoti. Nuo to karto jau bus gėda. Bet aš neatsibudau blogos savijautos. Mano skrandis jaučia ribas. Mano smegenys net balsuoti negali. Šachmatas – aš negaliu prigert. Tai ir neįdomu.

Taigi, party people. Visokie, kurie prigeria, šoka, kartais šoka be peilių. Skirtingai, nei iš pažiūros atrodo, visiškai juos suprantu. So. Much. Fun. Judesiai pralaisvėja, kalbėtis daug lengviau, mergaitės nesilaužo (vis tiek laužosi, o tada privalai atsiknisti). Tai ne rojus – tai girtuoklystė.

Dar šaika mėgsta keliauti. Tuo pačiu susipažinti su naujais žmonėmis, patirti nuotykių, aplankyti spotus. Man tiesiog reikia keltis anksti, eiti daug kilometrų, planuot laiką ir suktis iš situacijos. Pavargstu per pusdienį ir tada ateinu prie gražiausio tos dienos, o gal ir tų metų, objekto ir man turbūt tiek max px, kiek max gražus tas dalykas yra. O dabar, tarkim aš sutinku savo gyvenimo meilę tą vakarą. Tikriausiai būsiu apsirengęs beleką, kas patogu, būsiu pusiau alkanas, pavargęs, ir visiškai nepasiruošęs bendrauti, kad palydėsiu ją akimis atia, atia, mano gyvenimo meile, kokį visiškai nevykusį paskutinį(pirmą) įspūdį Tau palikau, chem.

Bendravimas su žmonėmis. Yra nuostabių žmonių, bet aš ne toks. Aš turiu pasiruošti, jei reikės kalbėti su kuo nors. Kaip ir bet kam, ko nemoku daryti. Nes aš negaliu pakęsti/ priimti/ pripažinti savo klaidų. Tai ir nedarau klaidų, kai galima, taip išeina. Tai va, tas nuoširdus, natūralus bendravimas, kuris yra toks nuostabus, pasiekiamas su kuo nors kitu, nei aš.

..Nors kai susirašinėji, turi šiek tiek laiko pagalvoti. Ypač kai ant popieriaus rašai. O tai labai daug keičia. Bet ką – aš negaliu nuoširdžiai rašyti net į privačią užrašų knygutę.

 When the world burns I want to be a firefighter. I wouldn't do much against the flames but at least should get a good look at the world burning for a tiny bit longer.

Tad klausiu, koks Tavo gyvenimo tikslas?