Ech kokia nuostabi ta gamta

Jei aš vėl ateinu su megztiniu vietoje švarko, tai reiškia, kad vėl blet kalnas nelygintų marškinių guli ant kėdės ir nesugebu rast tos valandos, kad išlygint. 

Tęsdamas šitą neharmoniškai periodišką rašinėlių ciklą apie savo ir bendrąją motyvaciją, rašysiu dar vieną.

Visaip aš čia bandau sakyti, bet neturiu aš motyvacijos nors tu ką. Aišku, čia intergalaktinė išeitis be inversijos centro yra motyvaciniai seminarai ir motyvaciniai žaidimai. Tiesiog ima ir bet kokį motyvacijos trūkumą paverčia tolygia izotropine neapkyanta.  Visi miško ir miesto žvėrys supranta, kad neduoda tie dalykai motyvacijos. Jie pasakoja apie tikslų susidarymą, kodėl svarbu turėti tikslus ir didžiausią problemą mato tame, kad mes tingim ką nors daryti. Ir tada mano galvoje jau kuriami vaizdiniai kaip surišamas tas pranešėjas, įmetamas į bagažinę ir trys paršiukai uždarę bagažinę stumia automobilį nuo skardžio. Paskubomis, nes blet, dirbti reikia.

O tada mes žaidžiame motyvacinį žaidimą, kur labai komandiškumą skatiną, nes tada visi jau išpistais protais apie tai, kaip reikia komandiškai visko siekti ir viskas būna tobula kaip princesės širdį pavergia nuoširdus bomžas. Kas yra visai gerai bomžui, bet princesei totali nevarkė, tik taip sakyti negalima.

Galbūt tik mano gyvenime, bet komanda dirba lėčiausio greičiu. Čia kaip trijų žmonių komanda prikalinėtų žmogų prie kryžiaus. Vertikalios lentos ekspertas gali varyti šimtą lentų per valandą. Horizontalių lentų ekspertas gali GHz dažniu lentas kapot, bet kai vinių kalimo vyresnysis specialistas visas pagiriotas pažada iki antradienio vieną pradėt kalt, tai tokią komandą aplenks visi, kurie netyčia po darbo ką nors prikals iš bendro intereso.

Ar kartais susirašinėdami su žmonėmis jaučiatės kaip žaisdami šachmatais? Man kyla toks panašumas iš nuostabos, kai sugalvoji ką nors gero ir tada varžovas atsako per kelias sekundes. Ir tada vėl nematai gero tęsinio…

Kai paskaitau, ką (kai kurie) kiti žmonės savo tinklaraščiuose rašo, tai pagalvoju "va, kokie normalūs ir teisingai mąstantys žmonės šioje planetoje gyvena". Tokie, kurie dar tiki pasauliu, kačiukais, šventėmis ir lelele bliabliablia, kaip man mažam išversdavo, ką aš sakydavau, kai irgi tikėdavau dalykais ir idėjomis.

Aišku, galima rinktis. Šeimoje galima būti nuoširdžiausiais žmonėmis pasaulyje, o šiaip kitais naudotis kiek tik eina ir tada kai jau pradeda pykti, pradėti dar ant jų burnotis, ką jie ne taip daro. Kas čia teisuoliai? Kas be nuodėmės, piskit jam į snukį. Kita vertus, kai ateina žmogus ir mandagiai užklausia kažko ir tu žinai, kad tavimi nori pasinaudoti, bet nu kokia nepagarba būtų rėžti į akis tiesiai. Taip ir dabar galima su dvejaminte gyventi. Svarbiausia rūpintis, kad tavo kabinete visi sėdintys vienoj pusėj būtų. O visi kiti tegul uosto kepurę.

Arguments are pointless. Stay racist.

Ar žinote, kur gimsta tikri profesionalai? Nes aš nežinau. Visada gimsta, kaip suprantu, spiegiantys maži dalbajobai, kurie ilgai mokosi profesionaliai laikyti šaukštą ir tikslingai pasimaitinti. Visur lenda, viskas įdomu jiems. Nes nieko jie nesupranta. Ir vidutiniškai kokius penkiolika gyvenimo metų jie dar nieko normaliai nesupranta.

Normaliu supratimu vadinu tokį, kuris atsiranda, kai pats paklausia, kodėl taip yra ir sugeba rasti atsakymą ir numanyti, kiek teisingas gali tas atsakymas būti. Geriausia, kai jis tampa pastovus, bet turi teisę keistis. Jos reikia, nes žmonės, skirtingai negu kokie kačiukai, gyvena pakankamai ilgai ir tai, kas yra tiesa jų jaunystės metais tampa idiotizmu senatvėje.

Šiaip, gerai, kai keičiasi mąstymas. Arba, negi nesmagiau kalbėti apie tai, kaip užknisa tie, kurių mąstymas nesikeičia, kad ir ką ten įrodinėsite. Nebent įrodinėsite smūgių serijomis į veido sritį. Tada būsite tikri bachūrai ir jūsų nuomonė bus visiems svarbi. Ir tegul eina jie nachui. Čia tie, kur apsirengę kaip tikri šiukšlės su savo rožinėmis čiolėmis važinėja taip, kad... tiek mažai homoseksualių pederastų, kai pagalvoji…

Bet yra ir tokių, kuriuos intelektas žaloja. Šviečia tokie žmonės kaip baltos varnos šūdų malūne ir savo noru kasdien apšvietimą savo didina darbais ir dalyvavimu. Prisiskaito knygų ir tada verkia, kad niekas jų nemyli. Arba dar geriau yra skaityti interneto portalų terliones kaip pagerinti savo (dažniausiai išvis neegzistuojantį) seksualinį gyvenimą. Kai išvis šeimoje meilės yra tiek, kad visi myli vieną katiną, kuris visų totaliai nekenčia.

Vienatvės minusai ir pliusai? Kaip išvengti kalėdinio streso? Akcijos ir nuolaidos šventiniu laikotarpiu? Intymios merginų išpažintys? Dvyliktoko akimis? Kažkam vėl išsprūdo krūties spenelis ar sijonas pakilo prieš objektvyvą? Negailestinga diagnozė? Šildymo kainos? Butelio formos lėktuvnešis D. Eisenhower?

Kadais įrodyt 
Aš kai ką norėjau - o.
O dabar aš by.

Veikia pusryčiai - ar ne?

Mąstau, vadinasi - esu.
Mąstau, kad man px.
Esu, vadinasi - man px.
Man px, kad esu.

Išbandžiau aktyvaus gyvenimo dalykų sausus pusryčius pozityviam mąstymui. B-t nepadeda. B-t sotu. Koks atsilupęs marketingas, kai pasižiūri. Jis padeda kurti mano dabartinį požiūrį į gyvenimą ir dalykus (žr viršuje). Pirkdamas dribsnius tikrai b-t netikiu tuo, kas pripiešta ir stilizuotai prirašyta ant pakuotės. Bet krč nepirkčiau, jei to šlamšto nebūtų pripiešta ar tiesiog nebūtų akivaizdžiai daug reklaminio darbo įdėta kuriant pakuotę. Jaučiuosi apgautas iš esmės pagrindų. Ir taip pat sakau, kad negalėčiau dirbti marketingistu. Nebent mokėtų belekiek. Tada nusipirkčiau jbn maseratį ir panašiai paaukočiau labdarai, kad tipo kaltę išpirkt - nusipirkt jnb gerumą. Ir į susitikimą su paramos gavėjais nuvažiuočiau. Bet ne su maseračiu b-t…

Siaubingu žmogumi mane galima paversti. Esu tam pasiruošęs. Dar niekas nepradėta, bet man jau jau px.

Tai, ką rašysiu dabar, nėra instrukcija/ patarimai. Iš visko, ką rašau, protingas žmogus gali pasimokyti, nors tai nėra ir negali būti teksto paskirtis.

Planas savaitgaliui, kai neturi planų. Turėk planų. Išvažiuoji ryte, darai dalykus, gali grįžti popiet - persirengti į vakarinį kostiumą ir varyt toliau. Gali grįžti pamiegoti iki ryto. Ryte nusiprausi, išgeri mėgstamo gėrimo (ok, gerkit visi kavą. Stiprią ir be jokio jbn cukraus b-t!)  ir varai. Grįžti vakare miego. Guli lovoj ir nesigaili.

Dar smulkmena. Jeigu koks dalykas buvo netobulas, tai dar nereiškia, kad toks ir liks atmintyje. Visi žmonės turi blogą atmintį. Pavyzdžiui, kai jaunimas atsisveikina (2016 m aktual. duom.) yra įprasta skirtalyčiams apsikabinti. Tai yra labai informatyvus dalykas. Bet jeigu koks vienas apsikabinimas iš tų kažkiek n (n>1!) yra išskirtinis, jis gali būti nelabai įspūdingas įvykio metu. Bet galva veikia taip, kad jis atmintyje tobulėja per laiką. Po dienos pradedi (klaidingai) suvokti jo ypatingumą. Tai rodo, kad atmintis blogėja itin greitai. Arba visgi veikia tie pusryčiai… Tada tai b-t.

Apie pomėgius, bet ne mano

<Asmeninis turinys><Gatvės kalba><Savianalizė><Neįdomu>

When the world burns I want to be a firefighter. I wouldn't do much against the flames but at least should get a good look at the world burning for a tiny bit longer.

Klausimas: koks tavo gyvenimo tikslas? Į tokį klausimą atsakydamas gali parodyti, kad pasiruošei šitam klausimui. Arba.. nebe pirmą kartą atsakinėji, ir jau giliai širdyje išsivemi vos tik per ausis trenkia tas pats klausimas.

Sakoma, labai svarbu turėti tikslą, nes tai suteikia motyvacijos kasdien kažką daryti. Whatever.  Kaip bičui be tokio tikslo jau ilgą laiką, man sekasi visai šauniai. O dabar mokykit mane, kiek aš galėjau pasiekti, jei tik būčiau motyvuotas.

Negaliu pakęsti, kai man pamokslauja ir negaliu pakęsti, kai man kažkas nepavyksta, kai ko nors nežinau ir kaip koks dūchelis vaikštinėju aplink nesuprasdamas, ką turiu daryti. Kai negali pripažinti, kad ko nors nesugebi, tai tada turi sugebėti nors tu ką. Gal ir purvinas būdas būti maksimalistu.

O dabar. Pomėgių bybienė. Šaika mėgsta dalykus, o aš – taip išeina – dalykų nekenčiu. Netrukus sukonkretinsiu. Eilės tvarka pagal google search rezultatus, nes aš googlinu, kai nesugalvoju.

Yra pomėgis piešti. Kai man buvo 8, aš gerai piešiau. Ką ten gerai, turbūt išdurinėjo mane ir tėvai ir mokytojai, kad tik bandyčiau; stengčiausi. Tada man suėjo antras jubiliejus ir šitie prikolai nuėjo į Kalėdų Senelio stalčių. Dabar, kai nemoku piešti, tai daug užtrunka, neaišku ar išvis kada nors gausis (geras rezultatas - visa kita yra labai blogai) ir negaliu pasakyti, kad piešiu. Mirs iš juoko, gyvatės.

Yra pomėgis skaityti. OTAIP. Po penkiolikos minučių man jau skauda galvą ir vistiek geriems skaitiniams, kaip koks prisukamas apelsinas (A. Burgess A Clockwork Orange)  yra filmai. Bet aš skaičiau. Vieną vasarą daug skaičiau. Achievement unlocked! Bet vistiek po ilgesnio skaitymo įsiskauda galva lyg po kokios pjankės.

Odabar - pjankės. Na, žinote, esi jaunas, nori bendrauti, turėti draugų, reputaciją, dalykus. Alkoholis padeda. RIMTAI. Kas nemėginote, rekomenduoju. Jei atsibusit ryte vėmalų baloj su nekokia savijauta, vadinasi nejaučiate ribų. Viskas gerai, tai reikia sužinoti. Nuo to karto jau bus gėda. Bet aš neatsibudau blogos savijautos. Mano skrandis jaučia ribas. Mano smegenys net balsuoti negali. Šachmatas – aš negaliu prigert. Tai ir neįdomu.

Taigi, party people. Visokie, kurie prigeria, šoka, kartais šoka be peilių. Skirtingai, nei iš pažiūros atrodo, visiškai juos suprantu. So. Much. Fun. Judesiai pralaisvėja, kalbėtis daug lengviau, mergaitės nesilaužo (vis tiek laužosi, o tada privalai atsiknisti). Tai ne rojus – tai girtuoklystė.

Dar šaika mėgsta keliauti. Tuo pačiu susipažinti su naujais žmonėmis, patirti nuotykių, aplankyti spotus. Man tiesiog reikia keltis anksti, eiti daug kilometrų, planuot laiką ir suktis iš situacijos. Pavargstu per pusdienį ir tada ateinu prie gražiausio tos dienos, o gal ir tų metų, objekto ir man turbūt tiek max px, kiek max gražus tas dalykas yra. O dabar, tarkim aš sutinku savo gyvenimo meilę tą vakarą. Tikriausiai būsiu apsirengęs beleką, kas patogu, būsiu pusiau alkanas, pavargęs, ir visiškai nepasiruošęs bendrauti, kad palydėsiu ją akimis atia, atia, mano gyvenimo meile, kokį visiškai nevykusį paskutinį(pirmą) įspūdį Tau palikau, chem.

Bendravimas su žmonėmis. Yra nuostabių žmonių, bet aš ne toks. Aš turiu pasiruošti, jei reikės kalbėti su kuo nors. Kaip ir bet kam, ko nemoku daryti. Nes aš negaliu pakęsti/ priimti/ pripažinti savo klaidų. Tai ir nedarau klaidų, kai galima, taip išeina. Tai va, tas nuoširdus, natūralus bendravimas, kuris yra toks nuostabus, pasiekiamas su kuo nors kitu, nei aš.

..Nors kai susirašinėji, turi šiek tiek laiko pagalvoti. Ypač kai ant popieriaus rašai. O tai labai daug keičia. Bet ką – aš negaliu nuoširdžiai rašyti net į privačią užrašų knygutę.

 When the world burns I want to be a firefighter. I wouldn't do much against the flames but at least should get a good look at the world burning for a tiny bit longer.

Tad klausiu, koks Tavo gyvenimo tikslas?

Ateistai, feministai ir žmonės, kurie tegul eina

Okay, let's write.

Ar esu ateistas? Kažkada maniau, kad galbūt taip. Dabar abejoju. Atrodo, vien tik netikėti aukščiausiosios būtybės egzistavimu nepakanka. Dar reikia nuolat ginčytis su kitaip manančiais ir viešai skelbti kokios blogos yra visos religijos apie kurias yra tekę girdėti.

Kodėl mes neverkiam? Atrodo, taip reikia. Kiekvienas gali užsidaręs duris išsiverkti į pagalvę ir niekam apie tai nepasakoti. Tai nebūtinai reiškia, kad esi stipresnis. Nebent parašyta, kad esi stipresnis. O tada ir būni, nes taip parašyta – kitos išeities nėra.

Ar esu feministas? O gal būna tik feministės. Užsienyje būna ir feministų, tai žinau tikrai. Bet Lietuvoje, nesu tikras. Irgi manau, kad galiu būti feministas pagal kokių 20-40 % žmonių supratimą, ką tai reiškia. Procentai imti iš lempos. Mano kambaryje dabar šviečia dvi lempos, užtat du ir skaičiai. Esmė tame, kad jeigu pasivadinsiu feministu, tai visiškai neaišku, kokias prielaidas dėl to apie mane susidarysite kiekvienas iš jūsų. Juk jūs feminizmą skirtingai suprantat, o aš, taip išeina kiekvienam tada vis skirtingą dalyką sakyčiau.

Dar geriau, ar aš esu bet koks -istas? Galiu paklausti, ką jūs žinote/ kaip suprantate tą konkretų -istą. Ir tada atsakyčiau taip ar ne. Ir taip su kiekvienu žmogum. Kokia multiveidystė, ar ne?! Pasibjaurėtina yra tai, kad bet kokio -isto sąvokos egzistavimas tik gadina susikalbėjimą. Jos tik suteikia klaidingą supratimą, kad priskyręs žmogų kategorijai gali prognozuoti jo nuomonę kokiu nors klausimu. Tai užknisa. 

Atrodo, negalima labiau švaistyti laiko negu pykstantis su žmonėmis. Nes juk ir po pykčio dar kurį laiką tenka galvoti apie tą žmogų. Kartais po žodžių karo ryte reikia visą dieną galvoti ar mėginti prisiminti blogiausius dalykus apie žmogų, kad vakare būtų ką išrėkti reikalui esant. Pakliūna žmogus, kuris, regis, mato tik praeitį. Suklydai - tai priekaištaus, kad kažką ne taip darei. Yra problema, tai aiškinsis, kodėl ir kaip ta problema susidarė. Pasirinkai vieną iš dviejų, tai būtinai klaus, kodėl ne kitą. Eina tokie žmonės nachui.

Jei jau nutarsiu pyktis, tai nebent tam, kad iš tikrųjų atkreipti dėmesį į tai, kas kitaip būtų praleista, išlieti emocijas ir kuo skubiau susitaikyti. Jeigu neplanuoju susitaikyti, tai ir neplanuoju pyktis. Išvis geriausia nustumti nuo savęs tokius padarus saugiu atstumu, kad galima būtų ramiai ignoruoti.

Žinoma, yra atrasta būdų kaip spręsti tuos konfliktus ir draugauti su žmonėmis. Bet apie tai nerašysiu, nes nieko neišmanau. Aš pasitraukiu iš konflikto ir einu kažką daryt. Žinoma, kartais galiu būti neteisus ir galbūt man kažką reikia būtinai pasakyti. Eina nachui žmonės, kurie to nepajėgia atlikti civilizuotai. Tegul būna teisūs ginčo atžvilgiu, bet aš pasirinkau, kad jie nėra verti būti išklausyti.

Kai buvau mažas, buvau labai jautrus. Mane galima būdavo sunervinti vos kažką pasakius apie mane arba pašiepiant kokį mano elgesį. Dabar irgi galima, bet tik jeigu sakančiojo nuomonė man rūpi. Taip būna su artimais žmonėmis. Gal aš negaliu valdyti savo jautrumo, bet kuo puikiausiai galiu valdyti kiek artimi man yra žmonės. Daug ramiau gyventi, kai eina jie visi nachui. Čia net nepiktai.

Galiausiai nenustoju žavėtis tais ultramielais žmonėmis, kurių žinau keletą. Atrodo, su jais tiesiog neįmanoma pyktis. Ir taip, jie puikiai sutaria su žmonėmis, net tada kai prisileidžia juos arčiau nei kada galėčiau sau leisti aš. Tuomet man įdomu, kiek jie natūraliai jautrūs. Ar jų jautrumo vaikystėje niekas neišmėgino, kad jie tokie, ar giliai viduje jie yra plytų sienos, kur joks šlamštas jų neveikia?

On the popular topics

This was inspired by the Orlando disaster and reactions to that by the media and the public.

First of all, let me tell you that I am not taking sides in the comment sections below the articles that presented the news. What I can tell just from minor observations is that so many of them are absolutely terrifying. I am very disappointed to be aware of the existence of the people who use their hands to both cuddle with kittens and write comments celebrating the terrible.

I would not normally write anything in support of the LGBT communities, I would not participate in or spectate at a Pride Parade of any kind. The same holds true with so many communities that I don't support, don't even care or know about at all. You can always find a community of some poetry lovers of some particular authors and ask me how I feel about their event that is taking place in my neighbourhood somewhere. I would say that I am not going to the event and I don't care about the community.  But here, I am somewhat forced to take sides.

I do feel the need to support the LGBT communities now as there is so much hatred expressed in their direction which is unjust. And such injustice is what I hate.

Funny thing is that there are only a few gay people I happen to know and I find them unpleasant to be around. Which is fine. But now as there are hordes of people so badly educated and misinformed that I feel that not supporting LGBT would automatically make me an asshole.

Some people argue that this is a matter of opinion. I find my personal experiences and opinion completely irrelevant when I find that there are such a great many people in my country holding on to their usually superstitious and ignorant beliefs and making horrifying comments online.

I seek a position that would express my uttermost contempt for the individuals that I was hoping were fewer until it very recently turned out I was mistaken.

I do believe it shout be a long term goal for our education system that such individuals would not exist. Children who can potentially become agressive haters must become educated or fail to survive. I hope it doesn't take centuries until our societies become educated at that level.

Ilgasis Neskaitytinasis

Kiekvieną sykį noriu pasiteisinti, kodėl rašau. Pasiaiškinti, kodėl čia esu, kodėl nedirbu, nesimokau, neprisidedu prie šalies ekonomikos arba nepadedu kitiems žmonėms arba kačiukams. Jaučiuosi lyg ne savo kieme būčiau mašiną pasistatęs ant pėsčiųjų tako. Aišku, nenubaus niekas, bet ne vien tai svarbu.

Aš, aišku, nenoriu būti savimi, kai būti manimi yra sėdėti fotelyje, gert alų, valgyt čipsus, žiūrėt porno ir žaisti šachmatais visada prieš patį silpniausią varžovą. Aš noriu būti vertybių žmogus, kaip Aristotelio idealas, kuris teisus pagal apibrėžimą ir tuo negalintis egzistuoti.

Ateinu, kai niekas nedega ir noriu su kuo nors pasikalbėti. O kur geriau eiti? Palaikydamas bendruomeniškumą ir su šūkiu kartu mes galim! sakysiu, kad turime padėti vieni kitiems ir kurti sinerginę bendruomenę, lauksiu Jūsų peilio į nugarą. Ir jums vieną turiu pasiruošęs.

Ateinu čia, kai suabejoju savimi. Suabejoju tuo kas tikra ir kas svarbu. Meilė, sveikata, kava ir dyzelinis kuras. Nerašau apie tai. Meilė, sveikata, protas ir laisvė. Kekšės, koksas, kava ir dyzelinis kuras. Visi čia viską žino ir viską supranta. Nebent kai kurie nepakankamai vertina antrąjį kvartetą. Nereikia man patarimų ir jums jų nereikia. Pilną ruloną popieriaus galima vienodai nesudėtingai priteršti tiek patarimais tiek pagal paskirtį. Ir suvynioti kokį nors šunsnukį į tą popierių. Ir uždegt.

Geriau parašysiu tai, ką tyliai sau galvoju tiesiai visam pasauliui tam, kad joks vienas to nesužinotų. Vistiek ateina ta silpnumo akimirka, kai atrodo, kad negerai aš čia galvoju. Ypač, jei noriu ką nors išmokti, turiu pradėti nuo to, kad nežinau ir nemoku.

Nėra nieko, kas turi būtinai būti! Ir viskas. Prieš užmigdamas kartais pagalvoju apie tai, kaip kažkas būtinai yra. Įsivaizduoju ten viską, sudėlioju kiek pavyksta logiškai. Ir gerai. Atsibudęs ryte dar tingiu keltis iš to geresnio pasaulio į saviškį. Ne dėl to, kad maniškis blogas, tikrai ne, tiesiog aname nieko daryti nereikia.

Kartais ateinu, kai šiek tiek dega. Tada reikia kažko, kas padėtų mintimis iškeliauti toli nuo to, kas tikrovėje netoliese. Kai galvoju apie tai, kad galbūt kažką ne taip dariau ar tebedarau. Nors man būtinai reiktų tobulėti ir galbūt visai ne tai darau, ką reikia, bet aš paskirsiu laiko savianalizei ir tobulėjimui po dviejų savaičių. Dabar man nesvarbu ir neleisiu kiek tik galėdamas sau abejoti savimi. Negaliu pradėjęs kalbėti susimąstyti, kad galbūt kitaip reikia.

Iš viso nieko atsiminti nenoriu. Arba turiu sugalvoti arba turėti užsirašęs ir pasidėjęs priešais save. Tada gyvenimas yra paprastas. Ir užsirašykit jūsų draugystės metinių datą, priminimą į telefoną įrašykit! Žinoma, kad turi tai atsiminti natūraliai, bet kam žaisti su likimu, jei vienas kitas užrašas gali išgelbėti užpakalį. Arba net suteikti.

Ateinu čia, kai esu ir jaučiuosi kiek vienišas ir svajoju apie ką nors šalia. O taip irgi būna. Svajoju, kad Ji būtų čia šalia ir tada aš absoliučiai neturėčiau jokio supratimo ką daryti toliau. Man taip gerai sekasi džiaugtis tuo, koks esu vienišas ir man tiek kartų lengviau tokiu būti, kad užaugau mokėdamas nelįsti prie oscilografo. Ir nereikia skaityti jo instrukcijos, net jei tokia būtų. Ir šiaip, žmonės, kurie naudojasi oscilografais paprastai instrukcijos nebūna skaitę, nes kam jos išvis reikia?!

Išvis nepamenu, kad skaityčiau kokią instrukciją. Paprastai prietaisu moki naudotis arba nemoki. Ir viskas. Arba moki programuoti. Yra mitas, kad vos tik gimus kūdikiui, galima teoriškai nustatyti jo lytį ir ar moka programuoti. Galbūt dar nesame tiek technologiškai pažengę, kad mokėtume ir pastarąjį dalyką įvertinti.

Ateinu čia, kai jaučiuosi nusivylęs. Nenoriu tikėti internetu, spauda, televizija, žmonėmis ir dalykais, kurių matematinė reprezentacija mano protu nesuvokiama. Tada noriu susisukti į kamuoliuką ir pamiegoti 80 min sapnuodamas kaip su benzopjūklu skinuosi sau kelią pilname kačiukų baseine.

Gera ilsėtis vasarą ant sofos su alum ir duona žiūrint futboliuką. Nereikia nei gero oro, nei ruoštis ilgai. Ir kelnių nereikia. Galima amžinai žiūrėt į degančią ugnį, putojantį alų ir įdomų futbolą. Po to trūksta tik mergas pakalbint. Arba tiek prigert, kad prabust pusę ketvirtos prie įjungtos šviesos ir iš trečio karto delnų trynimo į barzda apaugusį snukį įsikirst – kaip – ir kokio velnio.

Pasižiūri vat į tokį nekoordinuotą sutvėrimą ir galvoji, kad už jį galima sunkvežimiais vežti dar labiau atsilupusius išgamas. Beje, kiekvieną iš jų yra arba bus įsimylėjusi kokia nors mergaitė. Aišku viena: šie jau tikrai sukurs šeimą su bent dviem išperom. Ir koks jos pasiteisinimas? Taigi jis toooks mielas, draugiškas, nuostabus žmogus kai negeria…

Man tik pikta kaip tokie silpni, netvarkingi, tingūs netikšos sugeba taip pasitikėti savimi ir įkvėpti jas beatodairiškai pasitikėti jais. Imu kalbėti taip lyg pavydas kasytų pilvą. Nurimk, Artūrai, štai, laikyk kirvį.

Šviežių malkų kvapas yra tiesiog nuostabus. Sapnuosiu šiltą ir ramią liepsną.

A short note

Some days I'm happy. I don't come here to write when I'm happy.

It is always myself surrounded by darkness when I want to say so much without letting people hear it. Some days I believe that some things are done very badly around me. People don't care about the work they do and only do what is minimally required at the lowest acceptable level. I am then so much enthusiastic that I could myself change how things are. I could talk to people, I could do the work, I could change how things are done around there. I can set an example!

Sometimes I think of myself that I should act in ways as if I'd be setting an example for everyone to follow. Such an effort, of course, attracts both admiration and hatred. But mostly nothing. It is my life and actions done by me mostly do not affect other people. And when it's time to do the stuff I thought I could do so well, it turns out that people do that quite adequately anyway and I have lost a significant part of my motivation already which means that I could only bring an insignificant improvement which has a respectively modest chance of receiving any recognition eventually.

This is what the best case scenario looks like. Fucking pessimistic already. When it comes to reality, I fail as well. Not too often though, but this is what regularly happens and makes me upset. This is how I can very quickly reduce my enthusiasm to make a huge difference in some place into making a mess and then feeling like a person with a very low tolerance of failure. I simply can not accept it. I must hate myself for at least a day to start thinking that I should perhaps accept my failure and move on.

I generally dislike phonecalls. I am too anxious about what to say when I have to make a phonecall and takes nerve to prepare it. Receiving one is shit as well firstly because I have no way of preparing for that. Unless I can. Which I then do. Most still are unforeseeable and I HATE SURPRISES. I prefer to have a plan and be quite anxious about all the shit that may ruin my plan. I can allow for huge uncertainties in my plan as long as I know how I will deal with the decisions I have to make later.

 I generally like people. Not like one-by-one like individuals but more like species altogether. And I can only say this because of the very wonderful things like making good company, caring for others and building virtuous societies and families. But mankind is capable of so much more. Drugs, torture, gang rape, slavery and chicken factories are each a single compelling reason to give up on our species. These are just so many wonderful things none of which I am capable of myself. I wish I could give so much love to somebody (preferably a young, white, about 160 cm tall well educated female which IS QUITE DAMN SPECIFIC when thought about) as much as to perform a torture of undisputed cruelty upon some also VERY SPECIFIC HUMAN INDIVIDUALS (also, quite possibly those who would do something of the mankinds worst to the QUITE DAMN SPECIFIC female individual described earlier).

1. Be kind to all
2. Enjoy simple things
3. Do what you are successful at
4. Consider violence

Sa

Another unhappy feline creature

Šį įrašą seks nelaimingų kačiukų nuotraukos iš mano apsilankymo Stambule. Tai nėra liūdniausi kačiukai. Galbūt kada parašysiu plačiau apie juos visus.

Sad kitten on the coast of Istanbul

Hello whatever. I'm writing in English today because I feel like it. Oh yes, I do understand people who have to worry about their audience. I fancy not facing this issue. I had quite a difficult day today. From early morning till 10 pm I had to drive here and there to do this and that. And all of this only because I now don't have much to do these weeks. Rest, we know, is for the weak, the elderly, the disabled, the children, the girls, kittens and so on. Even now when I have closed the door of my room to write this I  am getting called by my parents for whatever stuff they may need. How about I just ignore them.

It's very hot these days in Kaunas. And my blood pressure is shit when I stay on my feet the entire day. Medicine, we know, is for the weak, the elderly, the disabled, the children, the girls, kittens and so on. Rarely must I admit my occasional weaknesses. But I know it works this way. I accept the terms and conditions. We all do, right?

I've seen so many people today. Not that I like them so much. May they never know this of course. I must not be an honest man. Met a couple of new gyus the names of whom I hereby ought to remember. Those are fine. The people with whom I could magane a good professional relationship.

Sad kitten eating the breakfast of his enemy

When it comes to relationships. It is either very professional or something beyond my capacity for management and hatred. Some say, my future wife is very unlucky. This leads to a contradiction. It is not unlucky but absolutely stupid to make decision to marry a person like myself. Another thing is that I would consider it cruel of me to propose in the first place. Hence I would not propose giving her no option to commit such a magnificent failure.

I am both exaggerating and in progress of changing my personality in the future so as to become a more socially agreeable person. But as of today I still am tired and dour person. This word dour, I never knew English had such an accurate adjective to describe me.

Grįžau

Ir ką. Šiaip, mano gyvenimas tobulas. Labai džiaugiuosi, kad tokiu laikmečiu esu gimęs. Mėgstu mokytis, pažinti, suprasti dalykus ir dabar, atrodo, yra tiek visko žinoma žmonijai, kad šio žinojimo pakaktų mano viso gyvenimo smalsumui patenkinti.

Aš laimingas tol, kol turiu ką veikti. Kai turiu tikslą ar tiesiog krūvą nebaigtų darbų mėnesiui, esu tuo patenkintas. Kai pradedu ilsėtis ar atostogauti, pastebiu koks vienišas ir kvailas yra mano gyvenimo būdas.

Rašau šitą tekstą tam, kad šitą mintį kur nors išgrūsti iš savo galvos. Keista, bet yra skirtumas tarp rašymo į sąsiuvinį ir rašymo čia, kur kas nors gali perskaityti. Taip jaučiuosi lyg išsipasakočiau kam nors iš artimiausių draugų. Tik žmonės nenukenčia.

Kadangi vėl reziduosiu Lietuvoje neapibrėžtai ilgai, reikia pradėti kažką veikti. Gaila, kad ne viską pajėgiu mėgti. Linksmybės yra šūdas. Nemėgstu būti ten, kur žmonės tiesiog linksminasi. Nebent dirbu ten. Tada gerai, nes man bent jau neturi būti linksma. Kaip aš visko nekenčiu…

Kaip gera grįžti į seniai paliktus batus, kambarį ir vėl sutvarkyti viską taip, kad viskas būtų tobula ir galėčiau skųstis tik tuo, kad kažkaip keistai jaučiuosi, kad neturiu su kuo pasikalbėti. Kas yra gerai, nes dar keisčiau jaučiuosi, kai turiu su kuo pasikalbėti. Tada turiu gerai pagalvoti, kaip su tuo žmogumi bendrauti, kad atrodytų nuoširdu ir paprasta, bet aš nebūčiau supistas dalykų nekenčiantis dalbajobas. Nelengva, bet aš tobulėju.

Tuoj vėl dingsiu

Умом Россию не понять, Аршином общим не измерить: У ней особенная стать — В Россию можно только верить.

Kartais rezultatas rūpi, kartais ne dėl rezultato lošiam. Ypač jei beer pong'ą (N-14). Tada mielai ir iš grupės turnyro mieliau neišeiti į atkrintamasias… Kartais draugai neateina sužaisti, nes jie neturi laiko. Išvis, žmonės sako, šiais laikais mažai visi turi laiko. Skuba dalbajobai, skuba sumanieji. Tūlas pilietis ieško laiko kaip ir ieško meilės. Visai be vilties – ieško laiko meilei. Netikėtai perskaičiau įdomų pastebėjimą, kad daugelis laiškų (ant popieriaus parašytų, nenustebkite) pradedami pasiaiškinimu, kodėl siuntėjas taip ilgai užtruko jį rašydamas. Negailestingoje tikrovėje egzistuojantys rytiniai kino seansai sėkmingai griauna dirbančios ir skubančios liaudies paveikslą. Truputis skaitomojo džiaugsmo, kol atlieki kalbos vertinimo testą. Optimizmo kupiną tokį. Galėtų būt ir ilgesnė skaitymo dalis, nes kitkas nuobodu buvo.

Kai buvau jaunesnis, man labiau rūpėjo dalykai. Taip būna žmonėms. Kiekviena smulkmena sukeldavo mano rūpestį. Kalėdos, Naujieji Metai, Kūčių vakaras su dvylika (!) gardumynų (ir vėl žuvis) ant stalo. Žiūrėdavau pro langą į byrantį sniegą ir klausydavausi Tegul Sninga. Tada buvo stebuklai. Dabar stebuklų nėra. Sėdime ryte, žvelgiame virš kompiuterių pro langą į ant asfalto verčiamą sniegą ir nekenčiame. Dabar akys ieško kavos, krūtinių, netinkamai stovinčių automobilių ir internetinio jovalo, kuris kaip socialinė košė įkalintam protui kasdien nustatyta tvarka sumaitinamas.

Neretai praeidamas nužvelgiu prie picų punkto susispietusią publiką ugdymo įstaigoje ir atrodo jie man tokie nerūpestingi. Tarsi jaunieji žmonės, kurie tiki Kalėdų seneliu, kas yra tas pats, kas tikėti tuo, kad kas nors pasaulyje jiems yra pažadėta arba bus, jei/kai šie nusipelnys to. Čia lyg tie, kurie tikisi, na, kad turi pasisekti tą egzaminą išlaikyti. Lyg tie, kurie už mėnesio manys, kad egzistuoja vienas žmogus pasaulyje, sumedžiotas nuogo arčerio specialiai jiems ir jų gyvenimo paskirtis esanti šį grobį suieškoti ir užregistruoti radinį valstybės įstaigoje bei nematomo prižiūrėtojo namuose. 

Ir kaip beatrodytų man, kad ant aukštų kopėčių pasilipęs matau minėtą populiaciją, koks skaudus nusimato kritimas, kai apvirtus kopėčioms gulėsiu dužusia širdimi ant tų grindų, kurias šie trypia naujais bateliais su akcija. 

Pasikalbame kartais tarsi turguje. Kokie mieli Andriukas su Ievute. Gražiai atrodo kartu, ar ne? Nežinau, ką būtent galvoju apie tai, nu bet sakykim keturi mėnesiai, ką manot? Manote, kad aš Dalykų Nekentėjas. Nejau du pragmatiški piliečiai staiga nutarė, kad apie tai galvoti žiauru. Pamėginki jos neįskaudinti tuos kelis mėnesius.{Įtariu nepavyks, bet viskas bus gerai} Tavo nuomone, kol jos nepakeitei, ji yra nuostabiausia mergina pasaulyje. Ir tai visai graži žmonių savybė. Ech tie žmonės, lėtai ugdosi.

Šeštadienį lėktuvas. Štai koks aš susijaudinęs dėl naujos vietos, žmonių, patirties, įspūdžių! Klausau muzikos teksto ir geometriškai įsivaizduoju, koks tai absurdas. Bet nenustoju žavėtis muzika. Žinau žinau, kad už pinigus nenusipirksi vaizduotės. Bet gali nusipirkti kelias GeForce GTX 980…

Pastaba: tekste minėti asmenys yra išgalvoti ir galimi atitikmenys realybėje, gyvi ar mirę, yra visiškai atsitiktiniai. Teksto autorius stengiasi išvengti neigiamo poveikio aplinkinių viltims, sėkmingai žlungančioms ir be jo pagalbos.

Neapykanta dalykams ir žmonių prikolai

Nors pavadinimas tai siūlytų, neturėtų šis įrašas būti kupinas neapykantos. Tai tikrai nėra pojūtis, dėl kurio šitai rašau.

Galiausiai, ką tik sutikome Naujuosius metus. Skamba lyg didelis įvykis, kuris nėra didelis man, bet aš prastai reprezentuoju savo amžiaus ar šiaip žmones. Šis tarsi nusivylimas įprastomis šventėmis nereiškia mano pesimizmo. Man kiekviena diena tokia graži ir ypatinga kaip šiandien. Dėl to kažkuria prasme esu susižavėjęs pasauliu ne ką mažiau, nei, manytina, kad didžioji dalis žmonių populiacijos. Mano susižavėjimas tėra labiau išskirstytas laike.

Dabar apie tai, kodėl ir kaip nusipelniau būti Dalyku Nekentėju. Pirminė kaltė tenka mano menkam reprezentatyvumui savo amžiaus grupėje (ir vėliau tai galima apibendrinti bet kokiam amžiui). Tie žmonės mėgsta bendrauti, draugų kompaniją, šiek tiek alkoholio, pajuokavimų, vieną kitą žaidimą. Taip jie tampa atviresni ir tai juos šiek tiek suvienija. Kai groja mėgstama muzika, esi geroje kompanijoje, išgeri truputį vyno ir štai jūs šokate, linksminatės. Jūs, bet ne aš. Žmonių prikolai, aš sakau, lyg man tai negaliotų. Lyg aš nebūčiau žmogus, nes tai, kas įprasta kitiems, man nenormalu. Nenormalu ne tuo, kad nesuprasčiau ar smerkčiau tai – juk suprantu ir nesmerkiu. Bet pats nesu toks. Galiu iki paskutinės detalės suvokti, kodėl ši muzika priverčia jus judėti ir lygiai taip pat galėtų priversti judėti mane. Bet ne. Lyg detalės man trūktų.

Žinoma, nors nėra akivaizdu. bet jokiu būdu nesu šiuo požiūriu išskirtinis.Tokių žmonių yra daugybė, bet mes nesusirenkam kartais visi į vieną vietą, kad būtų galima nustatyti, kiek mūsų yra. Mes mėgstame turėti daug asmeninės erdvės. Kartais labiau psichologiškai, nei fiziškai.

Grįžtant prie etiketės, tikriausiai įprastai atrodau ir elgiuosi lyg būčiau atviresnis ir malonesnis žmogus. Galbūt net norėtum su manimi susipažinti. Todėl kalbėdamas apie žmonių prikolus galiu kiek nustebinti ir staiga atsiriboti nuo savo pirminio įvaizdžio. Tuomet būtent matote mane kaip Dalykų Nekentėją. Galima tikėtis mano gana žmogiškos reakcijos ir štai jos nėra. Ten, kur kiti turi aiškų emocinį atsaką, aš galiu absoliučiai nesureaguoti. Supykę žmonės dažnai elgiasi taip pat kaip aš, tik jų galvose emocijų tikrai netrūksta. Bet iš šalies argi atskirsi…

Taigi, labai tikėtina, kad nebūsime draugais. Šiek tiek gaila, bet kiekviena įvykių seka, kuri tai lemtų yra itin menkai tikėtina.