Tuoj vėl dingsiu

Умом Россию не понять, Аршином общим не измерить: У ней особенная стать — В Россию можно только верить.

Kartais rezultatas rūpi, kartais ne dėl rezultato lošiam. Ypač jei beer pong'ą (N-14). Tada mielai ir iš grupės turnyro mieliau neišeiti į atkrintamasias… Kartais draugai neateina sužaisti, nes jie neturi laiko. Išvis, žmonės sako, šiais laikais mažai visi turi laiko. Skuba dalbajobai, skuba sumanieji. Tūlas pilietis ieško laiko kaip ir ieško meilės. Visai be vilties – ieško laiko meilei. Netikėtai perskaičiau įdomų pastebėjimą, kad daugelis laiškų (ant popieriaus parašytų, nenustebkite) pradedami pasiaiškinimu, kodėl siuntėjas taip ilgai užtruko jį rašydamas. Negailestingoje tikrovėje egzistuojantys rytiniai kino seansai sėkmingai griauna dirbančios ir skubančios liaudies paveikslą. Truputis skaitomojo džiaugsmo, kol atlieki kalbos vertinimo testą. Optimizmo kupiną tokį. Galėtų būt ir ilgesnė skaitymo dalis, nes kitkas nuobodu buvo.

Kai buvau jaunesnis, man labiau rūpėjo dalykai. Taip būna žmonėms. Kiekviena smulkmena sukeldavo mano rūpestį. Kalėdos, Naujieji Metai, Kūčių vakaras su dvylika (!) gardumynų (ir vėl žuvis) ant stalo. Žiūrėdavau pro langą į byrantį sniegą ir klausydavausi Tegul Sninga. Tada buvo stebuklai. Dabar stebuklų nėra. Sėdime ryte, žvelgiame virš kompiuterių pro langą į ant asfalto verčiamą sniegą ir nekenčiame. Dabar akys ieško kavos, krūtinių, netinkamai stovinčių automobilių ir internetinio jovalo, kuris kaip socialinė košė įkalintam protui kasdien nustatyta tvarka sumaitinamas.

Neretai praeidamas nužvelgiu prie picų punkto susispietusią publiką ugdymo įstaigoje ir atrodo jie man tokie nerūpestingi. Tarsi jaunieji žmonės, kurie tiki Kalėdų seneliu, kas yra tas pats, kas tikėti tuo, kad kas nors pasaulyje jiems yra pažadėta arba bus, jei/kai šie nusipelnys to. Čia lyg tie, kurie tikisi, na, kad turi pasisekti tą egzaminą išlaikyti. Lyg tie, kurie už mėnesio manys, kad egzistuoja vienas žmogus pasaulyje, sumedžiotas nuogo arčerio specialiai jiems ir jų gyvenimo paskirtis esanti šį grobį suieškoti ir užregistruoti radinį valstybės įstaigoje bei nematomo prižiūrėtojo namuose. 

Ir kaip beatrodytų man, kad ant aukštų kopėčių pasilipęs matau minėtą populiaciją, koks skaudus nusimato kritimas, kai apvirtus kopėčioms gulėsiu dužusia širdimi ant tų grindų, kurias šie trypia naujais bateliais su akcija. 

Pasikalbame kartais tarsi turguje. Kokie mieli Andriukas su Ievute. Gražiai atrodo kartu, ar ne? Nežinau, ką būtent galvoju apie tai, nu bet sakykim keturi mėnesiai, ką manot? Manote, kad aš Dalykų Nekentėjas. Nejau du pragmatiški piliečiai staiga nutarė, kad apie tai galvoti žiauru. Pamėginki jos neįskaudinti tuos kelis mėnesius.{Įtariu nepavyks, bet viskas bus gerai} Tavo nuomone, kol jos nepakeitei, ji yra nuostabiausia mergina pasaulyje. Ir tai visai graži žmonių savybė. Ech tie žmonės, lėtai ugdosi.

Šeštadienį lėktuvas. Štai koks aš susijaudinęs dėl naujos vietos, žmonių, patirties, įspūdžių! Klausau muzikos teksto ir geometriškai įsivaizduoju, koks tai absurdas. Bet nenustoju žavėtis muzika. Žinau žinau, kad už pinigus nenusipirksi vaizduotės. Bet gali nusipirkti kelias GeForce GTX 980…

Pastaba: tekste minėti asmenys yra išgalvoti ir galimi atitikmenys realybėje, gyvi ar mirę, yra visiškai atsitiktiniai. Teksto autorius stengiasi išvengti neigiamo poveikio aplinkinių viltims, sėkmingai žlungančioms ir be jo pagalbos.

Neapykanta dalykams ir žmonių prikolai

Nors pavadinimas tai siūlytų, neturėtų šis įrašas būti kupinas neapykantos. Tai tikrai nėra pojūtis, dėl kurio šitai rašau.

Galiausiai, ką tik sutikome Naujuosius metus. Skamba lyg didelis įvykis, kuris nėra didelis man, bet aš prastai reprezentuoju savo amžiaus ar šiaip žmones. Šis tarsi nusivylimas įprastomis šventėmis nereiškia mano pesimizmo. Man kiekviena diena tokia graži ir ypatinga kaip šiandien. Dėl to kažkuria prasme esu susižavėjęs pasauliu ne ką mažiau, nei, manytina, kad didžioji dalis žmonių populiacijos. Mano susižavėjimas tėra labiau išskirstytas laike.

Dabar apie tai, kodėl ir kaip nusipelniau būti Dalyku Nekentėju. Pirminė kaltė tenka mano menkam reprezentatyvumui savo amžiaus grupėje (ir vėliau tai galima apibendrinti bet kokiam amžiui). Tie žmonės mėgsta bendrauti, draugų kompaniją, šiek tiek alkoholio, pajuokavimų, vieną kitą žaidimą. Taip jie tampa atviresni ir tai juos šiek tiek suvienija. Kai groja mėgstama muzika, esi geroje kompanijoje, išgeri truputį vyno ir štai jūs šokate, linksminatės. Jūs, bet ne aš. Žmonių prikolai, aš sakau, lyg man tai negaliotų. Lyg aš nebūčiau žmogus, nes tai, kas įprasta kitiems, man nenormalu. Nenormalu ne tuo, kad nesuprasčiau ar smerkčiau tai – juk suprantu ir nesmerkiu. Bet pats nesu toks. Galiu iki paskutinės detalės suvokti, kodėl ši muzika priverčia jus judėti ir lygiai taip pat galėtų priversti judėti mane. Bet ne. Lyg detalės man trūktų.

Žinoma, nors nėra akivaizdu. bet jokiu būdu nesu šiuo požiūriu išskirtinis.Tokių žmonių yra daugybė, bet mes nesusirenkam kartais visi į vieną vietą, kad būtų galima nustatyti, kiek mūsų yra. Mes mėgstame turėti daug asmeninės erdvės. Kartais labiau psichologiškai, nei fiziškai.

Grįžtant prie etiketės, tikriausiai įprastai atrodau ir elgiuosi lyg būčiau atviresnis ir malonesnis žmogus. Galbūt net norėtum su manimi susipažinti. Todėl kalbėdamas apie žmonių prikolus galiu kiek nustebinti ir staiga atsiriboti nuo savo pirminio įvaizdžio. Tuomet būtent matote mane kaip Dalykų Nekentėją. Galima tikėtis mano gana žmogiškos reakcijos ir štai jos nėra. Ten, kur kiti turi aiškų emocinį atsaką, aš galiu absoliučiai nesureaguoti. Supykę žmonės dažnai elgiasi taip pat kaip aš, tik jų galvose emocijų tikrai netrūksta. Bet iš šalies argi atskirsi…

Taigi, labai tikėtina, kad nebūsime draugais. Šiek tiek gaila, bet kiekviena įvykių seka, kuri tai lemtų yra itin menkai tikėtina.