This was inspired by the Orlando disaster and reactions to that by the media and the public.
First of all, let me tell you that I am not taking sides in the comment sections below the articles that presented the news. What I can tell just from minor observations is that so many of them are absolutely terrifying. I am very disappointed to be aware of the existence of the people who use their hands to both cuddle with kittens and write comments celebrating the terrible.
I would not normally write anything in support of the LGBT communities, I would not participate in or spectate at a Pride Parade of any kind. The same holds true with so many communities that I don't support, don't even care or know about at all. You can always find a community of some poetry lovers of some particular authors and ask me how I feel about their event that is taking place in my neighbourhood somewhere. I would say that I am not going to the event and I don't care about the community. But here, I am somewhat forced to take sides.
I do feel the need to support the LGBT communities now as there is so much hatred expressed in their direction which is unjust. And such injustice is what I hate.
Funny thing is that there are only a few gay people I happen to know and I find them unpleasant to be around. Which is fine. But now as there are hordes of people so badly educated and misinformed that I feel that not supporting LGBT would automatically make me an asshole.
Some people argue that this is a matter of opinion. I find my personal experiences and opinion completely irrelevant when I find that there are such a great many people in my country holding on to their usually superstitious and ignorant beliefs and making horrifying comments online.
I seek a position that would express my uttermost contempt for the individuals that I was hoping were fewer until it very recently turned out I was mistaken.
I do believe it shout be a long term goal for our education system that such individuals would not exist. Children who can potentially become agressive haters must become educated or fail to survive. I hope it doesn't take centuries until our societies become educated at that level.
2016 m. birželio 14 d., antradienis
2016 m. birželio 12 d., sekmadienis
Ilgasis Neskaitytinasis
Kiekvieną sykį noriu pasiteisinti, kodėl rašau. Pasiaiškinti, kodėl čia esu, kodėl nedirbu, nesimokau, neprisidedu prie šalies ekonomikos arba nepadedu kitiems žmonėms arba kačiukams. Jaučiuosi lyg ne savo kieme būčiau mašiną pasistatęs ant pėsčiųjų tako. Aišku, nenubaus niekas, bet ne vien tai svarbu.
Aš, aišku, nenoriu būti savimi, kai būti manimi yra sėdėti fotelyje, gert alų, valgyt čipsus, žiūrėt porno ir žaisti šachmatais visada prieš patį silpniausią varžovą. Aš noriu būti vertybių žmogus, kaip Aristotelio idealas, kuris teisus pagal apibrėžimą ir tuo negalintis egzistuoti.
Ateinu, kai niekas nedega ir noriu su kuo nors pasikalbėti. O kur geriau eiti? Palaikydamas bendruomeniškumą ir su šūkiu kartu mes galim! sakysiu, kad turime padėti vieni kitiems ir kurti sinerginę bendruomenę, lauksiu Jūsų peilio į nugarą. Ir jums vieną turiu pasiruošęs.
Ateinu čia, kai suabejoju savimi. Suabejoju tuo kas tikra ir kas svarbu. Meilė, sveikata, kava ir dyzelinis kuras. Nerašau apie tai. Meilė, sveikata, protas ir laisvė. Kekšės, koksas, kava ir dyzelinis kuras. Visi čia viską žino ir viską supranta. Nebent kai kurie nepakankamai vertina antrąjį kvartetą. Nereikia man patarimų ir jums jų nereikia. Pilną ruloną popieriaus galima vienodai nesudėtingai priteršti tiek patarimais tiek pagal paskirtį. Ir suvynioti kokį nors šunsnukį į tą popierių. Ir uždegt.
Geriau parašysiu tai, ką tyliai sau galvoju tiesiai visam pasauliui tam, kad joks vienas to nesužinotų. Vistiek ateina ta silpnumo akimirka, kai atrodo, kad negerai aš čia galvoju. Ypač, jei noriu ką nors išmokti, turiu pradėti nuo to, kad nežinau ir nemoku.
Nėra nieko, kas turi būtinai būti! Ir viskas. Prieš užmigdamas kartais pagalvoju apie tai, kaip kažkas būtinai yra. Įsivaizduoju ten viską, sudėlioju kiek pavyksta logiškai. Ir gerai. Atsibudęs ryte dar tingiu keltis iš to geresnio pasaulio į saviškį. Ne dėl to, kad maniškis blogas, tikrai ne, tiesiog aname nieko daryti nereikia.
Kartais ateinu, kai šiek tiek dega. Tada reikia kažko, kas padėtų mintimis iškeliauti toli nuo to, kas tikrovėje netoliese. Kai galvoju apie tai, kad galbūt kažką ne taip dariau ar tebedarau. Nors man būtinai reiktų tobulėti ir galbūt visai ne tai darau, ką reikia, bet aš paskirsiu laiko savianalizei ir tobulėjimui po dviejų savaičių. Dabar man nesvarbu ir neleisiu kiek tik galėdamas sau abejoti savimi. Negaliu pradėjęs kalbėti susimąstyti, kad galbūt kitaip reikia.
Iš viso nieko atsiminti nenoriu. Arba turiu sugalvoti arba turėti užsirašęs ir pasidėjęs priešais save. Tada gyvenimas yra paprastas. Ir užsirašykit jūsų draugystės metinių datą, priminimą į telefoną įrašykit! Žinoma, kad turi tai atsiminti natūraliai, bet kam žaisti su likimu, jei vienas kitas užrašas gali išgelbėti užpakalį. Arba net suteikti.
Ateinu čia, kai esu ir jaučiuosi kiek vienišas ir svajoju apie ką nors šalia. O taip irgi būna. Svajoju, kad Ji būtų čia šalia ir tada aš absoliučiai neturėčiau jokio supratimo ką daryti toliau. Man taip gerai sekasi džiaugtis tuo, koks esu vienišas ir man tiek kartų lengviau tokiu būti, kad užaugau mokėdamas nelįsti prie oscilografo. Ir nereikia skaityti jo instrukcijos, net jei tokia būtų. Ir šiaip, žmonės, kurie naudojasi oscilografais paprastai instrukcijos nebūna skaitę, nes kam jos išvis reikia?!
Išvis nepamenu, kad skaityčiau kokią instrukciją. Paprastai prietaisu moki naudotis arba nemoki. Ir viskas. Arba moki programuoti. Yra mitas, kad vos tik gimus kūdikiui, galima teoriškai nustatyti jo lytį ir ar moka programuoti. Galbūt dar nesame tiek technologiškai pažengę, kad mokėtume ir pastarąjį dalyką įvertinti.
Ateinu čia, kai jaučiuosi nusivylęs. Nenoriu tikėti internetu, spauda, televizija, žmonėmis ir dalykais, kurių matematinė reprezentacija mano protu nesuvokiama. Tada noriu susisukti į kamuoliuką ir pamiegoti 80 min sapnuodamas kaip su benzopjūklu skinuosi sau kelią pilname kačiukų baseine.
Gera ilsėtis vasarą ant sofos su alum ir duona žiūrint futboliuką. Nereikia nei gero oro, nei ruoštis ilgai. Ir kelnių nereikia. Galima amžinai žiūrėt į degančią ugnį, putojantį alų ir įdomų futbolą. Po to trūksta tik mergas pakalbint. Arba tiek prigert, kad prabust pusę ketvirtos prie įjungtos šviesos ir iš trečio karto delnų trynimo į barzda apaugusį snukį įsikirst – kaip – ir kokio velnio.
Pasižiūri vat į tokį nekoordinuotą sutvėrimą ir galvoji, kad už jį galima sunkvežimiais vežti dar labiau atsilupusius išgamas. Beje, kiekvieną iš jų yra arba bus įsimylėjusi kokia nors mergaitė. Aišku viena: šie jau tikrai sukurs šeimą su bent dviem išperom. Ir koks jos pasiteisinimas? Taigi jis toooks mielas, draugiškas, nuostabus žmogus kai negeria…
Man tik pikta kaip tokie silpni, netvarkingi, tingūs netikšos sugeba taip pasitikėti savimi ir įkvėpti jas beatodairiškai pasitikėti jais. Imu kalbėti taip lyg pavydas kasytų pilvą. Nurimk, Artūrai, štai, laikyk kirvį.
Šviežių malkų kvapas yra tiesiog nuostabus. Sapnuosiu šiltą ir ramią liepsną.
Aš, aišku, nenoriu būti savimi, kai būti manimi yra sėdėti fotelyje, gert alų, valgyt čipsus, žiūrėt porno ir žaisti šachmatais visada prieš patį silpniausią varžovą. Aš noriu būti vertybių žmogus, kaip Aristotelio idealas, kuris teisus pagal apibrėžimą ir tuo negalintis egzistuoti.
Ateinu, kai niekas nedega ir noriu su kuo nors pasikalbėti. O kur geriau eiti? Palaikydamas bendruomeniškumą ir su šūkiu kartu mes galim! sakysiu, kad turime padėti vieni kitiems ir kurti sinerginę bendruomenę, lauksiu Jūsų peilio į nugarą. Ir jums vieną turiu pasiruošęs.
Ateinu čia, kai suabejoju savimi. Suabejoju tuo kas tikra ir kas svarbu. Meilė, sveikata, kava ir dyzelinis kuras. Nerašau apie tai. Meilė, sveikata, protas ir laisvė. Kekšės, koksas, kava ir dyzelinis kuras. Visi čia viską žino ir viską supranta. Nebent kai kurie nepakankamai vertina antrąjį kvartetą. Nereikia man patarimų ir jums jų nereikia. Pilną ruloną popieriaus galima vienodai nesudėtingai priteršti tiek patarimais tiek pagal paskirtį. Ir suvynioti kokį nors šunsnukį į tą popierių. Ir uždegt.
Geriau parašysiu tai, ką tyliai sau galvoju tiesiai visam pasauliui tam, kad joks vienas to nesužinotų. Vistiek ateina ta silpnumo akimirka, kai atrodo, kad negerai aš čia galvoju. Ypač, jei noriu ką nors išmokti, turiu pradėti nuo to, kad nežinau ir nemoku.
Nėra nieko, kas turi būtinai būti! Ir viskas. Prieš užmigdamas kartais pagalvoju apie tai, kaip kažkas būtinai yra. Įsivaizduoju ten viską, sudėlioju kiek pavyksta logiškai. Ir gerai. Atsibudęs ryte dar tingiu keltis iš to geresnio pasaulio į saviškį. Ne dėl to, kad maniškis blogas, tikrai ne, tiesiog aname nieko daryti nereikia.
Kartais ateinu, kai šiek tiek dega. Tada reikia kažko, kas padėtų mintimis iškeliauti toli nuo to, kas tikrovėje netoliese. Kai galvoju apie tai, kad galbūt kažką ne taip dariau ar tebedarau. Nors man būtinai reiktų tobulėti ir galbūt visai ne tai darau, ką reikia, bet aš paskirsiu laiko savianalizei ir tobulėjimui po dviejų savaičių. Dabar man nesvarbu ir neleisiu kiek tik galėdamas sau abejoti savimi. Negaliu pradėjęs kalbėti susimąstyti, kad galbūt kitaip reikia.
Iš viso nieko atsiminti nenoriu. Arba turiu sugalvoti arba turėti užsirašęs ir pasidėjęs priešais save. Tada gyvenimas yra paprastas. Ir užsirašykit jūsų draugystės metinių datą, priminimą į telefoną įrašykit! Žinoma, kad turi tai atsiminti natūraliai, bet kam žaisti su likimu, jei vienas kitas užrašas gali išgelbėti užpakalį. Arba net suteikti.
Ateinu čia, kai esu ir jaučiuosi kiek vienišas ir svajoju apie ką nors šalia. O taip irgi būna. Svajoju, kad Ji būtų čia šalia ir tada aš absoliučiai neturėčiau jokio supratimo ką daryti toliau. Man taip gerai sekasi džiaugtis tuo, koks esu vienišas ir man tiek kartų lengviau tokiu būti, kad užaugau mokėdamas nelįsti prie oscilografo. Ir nereikia skaityti jo instrukcijos, net jei tokia būtų. Ir šiaip, žmonės, kurie naudojasi oscilografais paprastai instrukcijos nebūna skaitę, nes kam jos išvis reikia?!
Išvis nepamenu, kad skaityčiau kokią instrukciją. Paprastai prietaisu moki naudotis arba nemoki. Ir viskas. Arba moki programuoti. Yra mitas, kad vos tik gimus kūdikiui, galima teoriškai nustatyti jo lytį ir ar moka programuoti. Galbūt dar nesame tiek technologiškai pažengę, kad mokėtume ir pastarąjį dalyką įvertinti.
Ateinu čia, kai jaučiuosi nusivylęs. Nenoriu tikėti internetu, spauda, televizija, žmonėmis ir dalykais, kurių matematinė reprezentacija mano protu nesuvokiama. Tada noriu susisukti į kamuoliuką ir pamiegoti 80 min sapnuodamas kaip su benzopjūklu skinuosi sau kelią pilname kačiukų baseine.
Gera ilsėtis vasarą ant sofos su alum ir duona žiūrint futboliuką. Nereikia nei gero oro, nei ruoštis ilgai. Ir kelnių nereikia. Galima amžinai žiūrėt į degančią ugnį, putojantį alų ir įdomų futbolą. Po to trūksta tik mergas pakalbint. Arba tiek prigert, kad prabust pusę ketvirtos prie įjungtos šviesos ir iš trečio karto delnų trynimo į barzda apaugusį snukį įsikirst – kaip – ir kokio velnio.
Pasižiūri vat į tokį nekoordinuotą sutvėrimą ir galvoji, kad už jį galima sunkvežimiais vežti dar labiau atsilupusius išgamas. Beje, kiekvieną iš jų yra arba bus įsimylėjusi kokia nors mergaitė. Aišku viena: šie jau tikrai sukurs šeimą su bent dviem išperom. Ir koks jos pasiteisinimas? Taigi jis toooks mielas, draugiškas, nuostabus žmogus kai negeria…
Man tik pikta kaip tokie silpni, netvarkingi, tingūs netikšos sugeba taip pasitikėti savimi ir įkvėpti jas beatodairiškai pasitikėti jais. Imu kalbėti taip lyg pavydas kasytų pilvą. Nurimk, Artūrai, štai, laikyk kirvį.
Šviežių malkų kvapas yra tiesiog nuostabus. Sapnuosiu šiltą ir ramią liepsną.
2016 m. birželio 8 d., trečiadienis
A short note
Some days I'm happy. I don't come here to write when I'm happy.
It is always myself surrounded by darkness when I want to say so much without letting people hear it. Some days I believe that some things are done very badly around me. People don't care about the work they do and only do what is minimally required at the lowest acceptable level. I am then so much enthusiastic that I could myself change how things are. I could talk to people, I could do the work, I could change how things are done around there. I can set an example!
Sometimes I think of myself that I should act in ways as if I'd be setting an example for everyone to follow. Such an effort, of course, attracts both admiration and hatred. But mostly nothing. It is my life and actions done by me mostly do not affect other people. And when it's time to do the stuff I thought I could do so well, it turns out that people do that quite adequately anyway and I have lost a significant part of my motivation already which means that I could only bring an insignificant improvement which has a respectively modest chance of receiving any recognition eventually.
This is what the best case scenario looks like. Fucking pessimistic already. When it comes to reality, I fail as well. Not too often though, but this is what regularly happens and makes me upset. This is how I can very quickly reduce my enthusiasm to make a huge difference in some place into making a mess and then feeling like a person with a very low tolerance of failure. I simply can not accept it. I must hate myself for at least a day to start thinking that I should perhaps accept my failure and move on.
I generally dislike phonecalls. I am too anxious about what to say when I have to make a phonecall and takes nerve to prepare it. Receiving one is shit as well firstly because I have no way of preparing for that. Unless I can. Which I then do. Most still are unforeseeable and I HATE SURPRISES. I prefer to have a plan and be quite anxious about all the shit that may ruin my plan. I can allow for huge uncertainties in my plan as long as I know how I will deal with the decisions I have to make later.
I generally like people. Not like one-by-one like individuals but more like species altogether. And I can only say this because of the very wonderful things like making good company, caring for others and building virtuous societies and families. But mankind is capable of so much more. Drugs, torture, gang rape, slavery and chicken factories are each a single compelling reason to give up on our species. These are just so many wonderful things none of which I am capable of myself. I wish I could give so much love to somebody (preferably a young, white, about 160 cm tall well educated female which IS QUITE DAMN SPECIFIC when thought about) as much as to perform a torture of undisputed cruelty upon some also VERY SPECIFIC HUMAN INDIVIDUALS (also, quite possibly those who would do something of the mankinds worst to the QUITE DAMN SPECIFIC female individual described earlier).
1. Be kind to all
2. Enjoy simple things
3. Do what you are successful at
4. Consider violence
It is always myself surrounded by darkness when I want to say so much without letting people hear it. Some days I believe that some things are done very badly around me. People don't care about the work they do and only do what is minimally required at the lowest acceptable level. I am then so much enthusiastic that I could myself change how things are. I could talk to people, I could do the work, I could change how things are done around there. I can set an example!
Sometimes I think of myself that I should act in ways as if I'd be setting an example for everyone to follow. Such an effort, of course, attracts both admiration and hatred. But mostly nothing. It is my life and actions done by me mostly do not affect other people. And when it's time to do the stuff I thought I could do so well, it turns out that people do that quite adequately anyway and I have lost a significant part of my motivation already which means that I could only bring an insignificant improvement which has a respectively modest chance of receiving any recognition eventually.
This is what the best case scenario looks like. Fucking pessimistic already. When it comes to reality, I fail as well. Not too often though, but this is what regularly happens and makes me upset. This is how I can very quickly reduce my enthusiasm to make a huge difference in some place into making a mess and then feeling like a person with a very low tolerance of failure. I simply can not accept it. I must hate myself for at least a day to start thinking that I should perhaps accept my failure and move on.
I generally dislike phonecalls. I am too anxious about what to say when I have to make a phonecall and takes nerve to prepare it. Receiving one is shit as well firstly because I have no way of preparing for that. Unless I can. Which I then do. Most still are unforeseeable and I HATE SURPRISES. I prefer to have a plan and be quite anxious about all the shit that may ruin my plan. I can allow for huge uncertainties in my plan as long as I know how I will deal with the decisions I have to make later.
I generally like people. Not like one-by-one like individuals but more like species altogether. And I can only say this because of the very wonderful things like making good company, caring for others and building virtuous societies and families. But mankind is capable of so much more. Drugs, torture, gang rape, slavery and chicken factories are each a single compelling reason to give up on our species. These are just so many wonderful things none of which I am capable of myself. I wish I could give so much love to somebody (preferably a young, white, about 160 cm tall well educated female which IS QUITE DAMN SPECIFIC when thought about) as much as to perform a torture of undisputed cruelty upon some also VERY SPECIFIC HUMAN INDIVIDUALS (also, quite possibly those who would do something of the mankinds worst to the QUITE DAMN SPECIFIC female individual described earlier).
1. Be kind to all
2. Enjoy simple things
3. Do what you are successful at
4. Consider violence
2016 m. birželio 1 d., trečiadienis
Sa
 |
| Another unhappy feline creature |
Šį įrašą seks nelaimingų kačiukų nuotraukos iš mano apsilankymo Stambule. Tai nėra liūdniausi kačiukai. Galbūt kada parašysiu plačiau apie juos visus.
 |
| Sad kitten on the coast of Istanbul |
It's very hot these days in Kaunas. And my blood pressure is shit when I stay on my feet the entire day. Medicine, we know, is for the weak, the elderly, the disabled, the children, the girls, kittens and so on. Rarely must I admit my occasional weaknesses. But I know it works this way. I accept the terms and conditions. We all do, right?
I've seen so many people today. Not that I like them so much. May they never know this of course. I must not be an honest man. Met a couple of new gyus the names of whom I hereby ought to remember. Those are fine. The people with whom I could magane a good professional relationship.
 |
| Sad kitten eating the breakfast of his enemy |
I am both exaggerating and in progress of changing my personality in the future so as to become a more socially agreeable person. But as of today I still am tired and dour person. This word dour, I never knew English had such an accurate adjective to describe me.
2016 m. gegužės 25 d., trečiadienis
Grįžau
Ir ką. Šiaip, mano gyvenimas tobulas. Labai džiaugiuosi, kad tokiu laikmečiu esu gimęs. Mėgstu mokytis, pažinti, suprasti dalykus ir dabar, atrodo, yra tiek visko žinoma žmonijai, kad šio žinojimo pakaktų mano viso gyvenimo smalsumui patenkinti.
Aš laimingas tol, kol turiu ką veikti. Kai turiu tikslą ar tiesiog krūvą nebaigtų darbų mėnesiui, esu tuo patenkintas. Kai pradedu ilsėtis ar atostogauti, pastebiu koks vienišas ir kvailas yra mano gyvenimo būdas.
Rašau šitą tekstą tam, kad šitą mintį kur nors išgrūsti iš savo galvos. Keista, bet yra skirtumas tarp rašymo į sąsiuvinį ir rašymo čia, kur kas nors gali perskaityti. Taip jaučiuosi lyg išsipasakočiau kam nors iš artimiausių draugų. Tik žmonės nenukenčia.
Kadangi vėl reziduosiu Lietuvoje neapibrėžtai ilgai, reikia pradėti kažką veikti. Gaila, kad ne viską pajėgiu mėgti. Linksmybės yra šūdas. Nemėgstu būti ten, kur žmonės tiesiog linksminasi. Nebent dirbu ten. Tada gerai, nes man bent jau neturi būti linksma. Kaip aš visko nekenčiu…
Kaip gera grįžti į seniai paliktus batus, kambarį ir vėl sutvarkyti viską taip, kad viskas būtų tobula ir galėčiau skųstis tik tuo, kad kažkaip keistai jaučiuosi, kad neturiu su kuo pasikalbėti. Kas yra gerai, nes dar keisčiau jaučiuosi, kai turiu su kuo pasikalbėti. Tada turiu gerai pagalvoti, kaip su tuo žmogumi bendrauti, kad atrodytų nuoširdu ir paprasta, bet aš nebūčiau supistas dalykų nekenčiantis dalbajobas. Nelengva, bet aš tobulėju.
Aš laimingas tol, kol turiu ką veikti. Kai turiu tikslą ar tiesiog krūvą nebaigtų darbų mėnesiui, esu tuo patenkintas. Kai pradedu ilsėtis ar atostogauti, pastebiu koks vienišas ir kvailas yra mano gyvenimo būdas.
Rašau šitą tekstą tam, kad šitą mintį kur nors išgrūsti iš savo galvos. Keista, bet yra skirtumas tarp rašymo į sąsiuvinį ir rašymo čia, kur kas nors gali perskaityti. Taip jaučiuosi lyg išsipasakočiau kam nors iš artimiausių draugų. Tik žmonės nenukenčia.
Kadangi vėl reziduosiu Lietuvoje neapibrėžtai ilgai, reikia pradėti kažką veikti. Gaila, kad ne viską pajėgiu mėgti. Linksmybės yra šūdas. Nemėgstu būti ten, kur žmonės tiesiog linksminasi. Nebent dirbu ten. Tada gerai, nes man bent jau neturi būti linksma. Kaip aš visko nekenčiu…
Kaip gera grįžti į seniai paliktus batus, kambarį ir vėl sutvarkyti viską taip, kad viskas būtų tobula ir galėčiau skųstis tik tuo, kad kažkaip keistai jaučiuosi, kad neturiu su kuo pasikalbėti. Kas yra gerai, nes dar keisčiau jaučiuosi, kai turiu su kuo pasikalbėti. Tada turiu gerai pagalvoti, kaip su tuo žmogumi bendrauti, kad atrodytų nuoširdu ir paprasta, bet aš nebūčiau supistas dalykų nekenčiantis dalbajobas. Nelengva, bet aš tobulėju.
2016 m. sausio 12 d., antradienis
Tuoj vėl dingsiu
| Умом Россию не понять, Аршином общим не измерить: У ней особенная стать — В Россию можно только верить. |
Kartais rezultatas rūpi, kartais ne dėl rezultato lošiam. Ypač jei beer pong'ą (N-14). Tada mielai ir iš grupės turnyro mieliau neišeiti į atkrintamasias… Kartais draugai neateina sužaisti, nes jie neturi laiko. Išvis, žmonės sako, šiais laikais mažai visi turi laiko. Skuba dalbajobai, skuba sumanieji. Tūlas pilietis ieško laiko kaip ir ieško meilės. Visai be vilties – ieško laiko meilei. Netikėtai perskaičiau įdomų pastebėjimą, kad daugelis laiškų (ant popieriaus parašytų, nenustebkite) pradedami pasiaiškinimu, kodėl siuntėjas taip ilgai užtruko jį rašydamas. Negailestingoje tikrovėje egzistuojantys rytiniai kino seansai sėkmingai griauna dirbančios ir skubančios liaudies paveikslą. Truputis skaitomojo džiaugsmo, kol atlieki kalbos vertinimo testą. Optimizmo kupiną tokį. Galėtų būt ir ilgesnė skaitymo dalis, nes kitkas nuobodu buvo.
Kai buvau jaunesnis, man labiau rūpėjo dalykai. Taip būna žmonėms. Kiekviena smulkmena sukeldavo mano rūpestį. Kalėdos, Naujieji Metai, Kūčių vakaras su dvylika (!) gardumynų (ir vėl žuvis) ant stalo. Žiūrėdavau pro langą į byrantį sniegą ir klausydavausi Tegul Sninga. Tada buvo stebuklai. Dabar stebuklų nėra. Sėdime ryte, žvelgiame virš kompiuterių pro langą į ant asfalto verčiamą sniegą ir nekenčiame. Dabar akys ieško kavos, krūtinių, netinkamai stovinčių automobilių ir internetinio jovalo, kuris kaip socialinė košė įkalintam protui kasdien nustatyta tvarka sumaitinamas.
Kai buvau jaunesnis, man labiau rūpėjo dalykai. Taip būna žmonėms. Kiekviena smulkmena sukeldavo mano rūpestį. Kalėdos, Naujieji Metai, Kūčių vakaras su dvylika (!) gardumynų (ir vėl žuvis) ant stalo. Žiūrėdavau pro langą į byrantį sniegą ir klausydavausi Tegul Sninga. Tada buvo stebuklai. Dabar stebuklų nėra. Sėdime ryte, žvelgiame virš kompiuterių pro langą į ant asfalto verčiamą sniegą ir nekenčiame. Dabar akys ieško kavos, krūtinių, netinkamai stovinčių automobilių ir internetinio jovalo, kuris kaip socialinė košė įkalintam protui kasdien nustatyta tvarka sumaitinamas.
Neretai praeidamas nužvelgiu prie picų punkto susispietusią publiką ugdymo įstaigoje ir atrodo jie man tokie nerūpestingi. Tarsi jaunieji žmonės, kurie tiki Kalėdų seneliu, kas yra tas pats, kas tikėti tuo, kad kas nors pasaulyje jiems yra pažadėta arba bus, jei/kai šie nusipelnys to. Čia lyg tie, kurie tikisi, na, kad turi pasisekti tą egzaminą išlaikyti. Lyg tie, kurie už mėnesio manys, kad egzistuoja vienas žmogus pasaulyje, sumedžiotas nuogo arčerio specialiai jiems ir jų gyvenimo paskirtis esanti šį grobį suieškoti ir užregistruoti radinį valstybės įstaigoje bei nematomo prižiūrėtojo namuose.
Ir kaip beatrodytų man, kad ant aukštų kopėčių pasilipęs matau minėtą populiaciją, koks skaudus nusimato kritimas, kai apvirtus kopėčioms gulėsiu dužusia širdimi ant tų grindų, kurias šie trypia naujais bateliais su akcija.
Pasikalbame kartais tarsi turguje. Kokie mieli Andriukas su Ievute. Gražiai atrodo kartu, ar ne? Nežinau, ką būtent galvoju apie tai, nu bet sakykim keturi mėnesiai, ką manot? Manote, kad aš Dalykų Nekentėjas. Nejau du pragmatiški piliečiai staiga nutarė, kad apie tai galvoti žiauru. Pamėginki jos neįskaudinti tuos kelis mėnesius.{Įtariu nepavyks, bet viskas bus gerai} Tavo nuomone, kol jos nepakeitei, ji yra nuostabiausia mergina pasaulyje. Ir tai visai graži žmonių savybė. Ech tie žmonės, lėtai ugdosi.
Šeštadienį lėktuvas. Štai koks aš susijaudinęs dėl naujos vietos, žmonių, patirties, įspūdžių! Klausau muzikos teksto ir geometriškai įsivaizduoju, koks tai absurdas. Bet nenustoju žavėtis muzika. Žinau žinau, kad už pinigus nenusipirksi vaizduotės. Bet gali nusipirkti kelias GeForce GTX 980…
Pastaba: tekste minėti asmenys yra išgalvoti ir galimi atitikmenys realybėje, gyvi ar mirę, yra visiškai atsitiktiniai. Teksto autorius stengiasi išvengti neigiamo poveikio aplinkinių viltims, sėkmingai žlungančioms ir be jo pagalbos.
2016 m. sausio 1 d., penktadienis
Neapykanta dalykams ir žmonių prikolai
Nors pavadinimas tai siūlytų, neturėtų šis įrašas būti kupinas neapykantos. Tai tikrai nėra pojūtis, dėl kurio šitai rašau.
Galiausiai, ką tik sutikome Naujuosius metus. Skamba lyg didelis įvykis, kuris nėra didelis man, bet aš prastai reprezentuoju savo amžiaus ar šiaip žmones. Šis tarsi nusivylimas įprastomis šventėmis nereiškia mano pesimizmo. Man kiekviena diena tokia graži ir ypatinga kaip šiandien. Dėl to kažkuria prasme esu susižavėjęs pasauliu ne ką mažiau, nei, manytina, kad didžioji dalis žmonių populiacijos. Mano susižavėjimas tėra labiau išskirstytas laike.
Dabar apie tai, kodėl ir kaip nusipelniau būti Dalyku Nekentėju. Pirminė kaltė tenka mano menkam reprezentatyvumui savo amžiaus grupėje (ir vėliau tai galima apibendrinti bet kokiam amžiui). Tie žmonės mėgsta bendrauti, draugų kompaniją, šiek tiek alkoholio, pajuokavimų, vieną kitą žaidimą. Taip jie tampa atviresni ir tai juos šiek tiek suvienija. Kai groja mėgstama muzika, esi geroje kompanijoje, išgeri truputį vyno ir štai jūs šokate, linksminatės. Jūs, bet ne aš. Žmonių prikolai, aš sakau, lyg man tai negaliotų. Lyg aš nebūčiau žmogus, nes tai, kas įprasta kitiems, man nenormalu. Nenormalu ne tuo, kad nesuprasčiau ar smerkčiau tai – juk suprantu ir nesmerkiu. Bet pats nesu toks. Galiu iki paskutinės detalės suvokti, kodėl ši muzika priverčia jus judėti ir lygiai taip pat galėtų priversti judėti mane. Bet ne. Lyg detalės man trūktų.
Žinoma, nors nėra akivaizdu. bet jokiu būdu nesu šiuo požiūriu išskirtinis.Tokių žmonių yra daugybė, bet mes nesusirenkam kartais visi į vieną vietą, kad būtų galima nustatyti, kiek mūsų yra. Mes mėgstame turėti daug asmeninės erdvės. Kartais labiau psichologiškai, nei fiziškai.
Grįžtant prie etiketės, tikriausiai įprastai atrodau ir elgiuosi lyg būčiau atviresnis ir malonesnis žmogus. Galbūt net norėtum su manimi susipažinti. Todėl kalbėdamas apie žmonių prikolus galiu kiek nustebinti ir staiga atsiriboti nuo savo pirminio įvaizdžio. Tuomet būtent matote mane kaip Dalykų Nekentėją. Galima tikėtis mano gana žmogiškos reakcijos ir štai jos nėra. Ten, kur kiti turi aiškų emocinį atsaką, aš galiu absoliučiai nesureaguoti. Supykę žmonės dažnai elgiasi taip pat kaip aš, tik jų galvose emocijų tikrai netrūksta. Bet iš šalies argi atskirsi…
Taigi, labai tikėtina, kad nebūsime draugais. Šiek tiek gaila, bet kiekviena įvykių seka, kuri tai lemtų yra itin menkai tikėtina.
Galiausiai, ką tik sutikome Naujuosius metus. Skamba lyg didelis įvykis, kuris nėra didelis man, bet aš prastai reprezentuoju savo amžiaus ar šiaip žmones. Šis tarsi nusivylimas įprastomis šventėmis nereiškia mano pesimizmo. Man kiekviena diena tokia graži ir ypatinga kaip šiandien. Dėl to kažkuria prasme esu susižavėjęs pasauliu ne ką mažiau, nei, manytina, kad didžioji dalis žmonių populiacijos. Mano susižavėjimas tėra labiau išskirstytas laike.
Dabar apie tai, kodėl ir kaip nusipelniau būti Dalyku Nekentėju. Pirminė kaltė tenka mano menkam reprezentatyvumui savo amžiaus grupėje (ir vėliau tai galima apibendrinti bet kokiam amžiui). Tie žmonės mėgsta bendrauti, draugų kompaniją, šiek tiek alkoholio, pajuokavimų, vieną kitą žaidimą. Taip jie tampa atviresni ir tai juos šiek tiek suvienija. Kai groja mėgstama muzika, esi geroje kompanijoje, išgeri truputį vyno ir štai jūs šokate, linksminatės. Jūs, bet ne aš. Žmonių prikolai, aš sakau, lyg man tai negaliotų. Lyg aš nebūčiau žmogus, nes tai, kas įprasta kitiems, man nenormalu. Nenormalu ne tuo, kad nesuprasčiau ar smerkčiau tai – juk suprantu ir nesmerkiu. Bet pats nesu toks. Galiu iki paskutinės detalės suvokti, kodėl ši muzika priverčia jus judėti ir lygiai taip pat galėtų priversti judėti mane. Bet ne. Lyg detalės man trūktų.
Žinoma, nors nėra akivaizdu. bet jokiu būdu nesu šiuo požiūriu išskirtinis.Tokių žmonių yra daugybė, bet mes nesusirenkam kartais visi į vieną vietą, kad būtų galima nustatyti, kiek mūsų yra. Mes mėgstame turėti daug asmeninės erdvės. Kartais labiau psichologiškai, nei fiziškai.
Grįžtant prie etiketės, tikriausiai įprastai atrodau ir elgiuosi lyg būčiau atviresnis ir malonesnis žmogus. Galbūt net norėtum su manimi susipažinti. Todėl kalbėdamas apie žmonių prikolus galiu kiek nustebinti ir staiga atsiriboti nuo savo pirminio įvaizdžio. Tuomet būtent matote mane kaip Dalykų Nekentėją. Galima tikėtis mano gana žmogiškos reakcijos ir štai jos nėra. Ten, kur kiti turi aiškų emocinį atsaką, aš galiu absoliučiai nesureaguoti. Supykę žmonės dažnai elgiasi taip pat kaip aš, tik jų galvose emocijų tikrai netrūksta. Bet iš šalies argi atskirsi…
Taigi, labai tikėtina, kad nebūsime draugais. Šiek tiek gaila, bet kiekviena įvykių seka, kuri tai lemtų yra itin menkai tikėtina.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)