Trys dainos ir kelios pastraipos apie dalykus

Galimas daiktas yra tai, kad man stinga entuziazmo, tačiau aš galiu patikėti, kad jau gegužė. Netrukus pasibaigs mokslo metai, prasidės vasara. Bus šilta lauke, gatvėse bus daug merginų nuogomis kojomis, prasidės įvairūs vasaros renginiai, vėlai vakare bus šviesu, o žmogučiai stabtelės vieną kitą vakarą pailsėti nuo to, kuo vargsta dabar. Ir viskas. Egzaminai, lietūs, darbai, reikalai ir visokie popieriai - jie, nė vienas jų, neužstoja šviesos, kuri gyvenimą apšviečia. Tai va. Sustok, Akimirka Žavinga? Ne, nestok, eik Sau. Ir tada aš viską sugadinu pasakydamas kažką itin mediniai kvailo, kaip pavyzdžiui Tave myliu. Bet nesigailiu. O iš tikrųjų, tai net nepasakau. Tyliu kaip pūkis ant sofos, kai klausiu jo, kur mano šukos. Be jokios užuominos, visiškai neišsiduodamas. Ir vis tiek aš nesigailiu. Ne iš esmės, tiesa, o tik šį kartą. Kartais gailiuosi, tačiau per retai, kad tai būtų svarbu. Dabar jaučiuosi gana didelis ir pakankamai tvirtas. Dabar gali pasaulis ant manęs užgriūti ir aš mirsiu. Labai paprastai.

Gal kiek ir neteisinga, kvaila ir pan; man tik patiko muzika. Visiškai, tiesa, ne tekstu. Aš taip negalvoju ir nenoriu taip pasakyti. Kaži ar jų vietoje mano mintys geros. Tikriausiai prastesnės už dainos tekstą, bet jos tiesiog yra mano. Čia lyg netobulos, bet mano, nors man neturi jokios ypatingos reikšmės. Tiesiog šitaip yra, kad aš kažkaip galvoju.

Jei pasidalinau daina apie meilę, tai galėtų reikšti, nors nereiškia, kad ieškau mielos kačikės rimtam bendravimui. Tiesiog tokia muzika dominuoja ir tematikos įvairovė beveik sutampa su žanrų skirtumais. Pasidalinčiau, jei galėčiau, nuotaika. Negaliu, kas gal ir gerai. Kiekvienas savaip girdi Vagnerio muziką.

Negaliu būti kažkoks. Ir viskas.