Pirma diena, kai pradedu jausti nerimą.

Štai ir aš. Iš niekur, niekada, niekam, niekaip.

I shall henceforward continue this entry in the language of English. I hereby claim no purpose or reason behind this for it is solely a reflection of my present state of mind in accordance with my humble ability to transpose thought into language. There are three nights left before my departure. On this day unfortunately I began to experience the anxiety. I therefore write this entry as a farewell designated to my sense of belonging to a location. I thus dedicate this reminder to myself from any time hereafter of my persistent determination to remain calm and focused. Under no circumstances shall I allow myself to surrender my assurance and collectedness. Exceptionally, I might allow myself a short and timewise well-defined solitary period of dismay in order to conclude with progress to a superior psychological condition.

This is the end of the entry.

Kai toliau nosies nesimato

Šiaip – kartais atrodau kaip nelabai supratingas žmogus. Kur vienam ir taip aišku, aš stoviu pasimetęs ir galvoju kaip retardas ką daryti. Žinoma, kad slepiu tai. Tik žinodami arba atsitiktinai atspėję mano silpnąsias vietas jūs galėtumėte sukurti man tokią situaciją.

Skaitydamas spaudą ir šiaip sužinodamas naujienas iš įvairių šaltinių šiek tiek nustembu, kaip aš visko nežinau ir nesuprantu. Įžeidimų karas komentaruose nepadeda nieko suprasti. Tik liūdna. Ypač kai rašo tie, kurie turi neblogą reputaciją. Galiausiai turbūt niekas nebeturės geros reputacijos.

Apie mane galima pasakyti, kad nematau toliau savo nosies. Apie jus taip pat. Beveik viskas, ką žinome apie pasaulį yra pasitikėtinai padėta smegeninėn kitu būdu nei tiesiogiai pamatyta savo akimis.

Gerai pasakyta apie moksleivius, kurie mokydamiesi savo mokykloje yra tarsi šiltnamyje, kur atrodo, kad visas pasaulis yra toks, kokį ten jį stengiamasi parodyti. Vėliau moksleivis baigęs mokyklą tarsi ištrūksta į laisvę, atrodo, kad pamato pagaliau pasaulį, kas yra, kad iš tikrųjų jis tik yra daug didesniame šiltnamyje.

Kaip neįdomiai tai skamba, bet kai vis geriau supranti, kaip žiauriai nieko nežinai, tie, kurie turi savo nuomonę, atrodo kaip blefuojantys žaidėjai. Tokie, na, neprotingi. Sunku dažnam, tiesa, susitaikyti su nežinojimu. Daug lengviau, atrodo, yra žinoti. Net jei iš tikrųjų ir nežinai.

Apie žmones ir žmogiškumą

Iš visos galybės dalykų, kurie praeina pro mano facebook naujienų srautą, kiekvieną dieną bent po kelis kartus susilaikau nuo komentaro parašymo. Bet vistiek norisi parašyti, dėl to būsiu parašęs čia, kur beveik niekas neskaitys, o aš jausiuosi išsakęs ką norėjau.

Štai jums antraštė: Lukiškės: vieta, kur darbuotojai pamiršę žmogiškumą. Tikriausiai nueitų kaip koks šlamštas, į kurį nereikia kreipti dėmesio, išskyrus galbūt tam tikras institucijas, kurios už kai ką atsakingos.

Bet šiandien apie tai turi sužinoti kuo daugiau žmonių matyt. O tie žmonės turi nuomones. Arba kaip dabar kartais įprasta, nuomonę. Nes visi kurie nepritaria nuomonei, yra laikytini neprotingais ir nuomonę turėti neįgaliais. Visuomenė tam randa žodžių. Kai kuriuos gal ateityje teks net į žodynus įtraukti.

Komentaras: Nes visi Lukiškėse sėdintys recidyvistai, žudikai, prievartautojai,<...> už tokį savo žmogiškumą jie nusipelno 5* kurorto aptarnavimo ir sanatorijos paslaugų. Prabilo inteligentė žmogaus teisių gynėja.

Kai pradėjau skaityti straipsnį, supratau, kad turėjau to nedaryti kaip ir to tikriausiai nedarė tas, kuris originalų komentarą parašė. Ten buvo rašoma apie darbuotojų elgesį lankytojų atžvilgiu, net ne pačių kalinių.

Net jeigu ten ir būtų parašyta apie kalinius, komentaro autorius įvardijo nebent, kad arba ten gi visi nekalti sėdi, ką tu kalbi arba kiekvienas yra žiauri visuomenės atmata, kuri žmogaus teisių nenusipelno(?) Aš nors ir nuoširdžiai nežinau nė trupučio apie ten kalinčius nuteistuosius, manau, kad tikriausiai egzistuoja ir ne vienas variantas tarp šių dviejų.

Jeigu nuteistajam atimta laisvė, tai dar pilnas Konstitucijos antrasis skirsnis prirašytas žmogaus teisių, kurios nėra atimtos ir atimtos būti negali. Keista, kad visuomenė galėtų pateisinti nežmogišką elgesį su kaliniais. Tačiau tai yra žinomas reiškinys, gerai pavaizduotas Stenfordo kalėjimo eksperimente. Yra ir filmas Das Experiment (2001). Tai yra realu, kad kalėjimo administracija gali prarasti moralę, tačiau tai yra problema, kurios jokiu būdu negalima pateisinti ar toleruoti.

Galiausiai, nepaisant to, ką komentaro autorius norėjo pranešti visuomenei, šiek tiek tautinio sarkazmo reikėjo skirti ir straipsnio/minties autorei. Čia lyg dar sykį žmogaus teisių buvimu besipiktinantis, jis atsikerta dar ir pačiam žmogui, kad ir kas jis būtų. Tokie nepakantūs ir kerštingi mes pamažu savo pasaulėžiūra grįžtame į viduramžius dar gerai nesuprasdami kaip labai šito nenorime.

Gali pritarti jam ir būsi mldc, arba gali mėginti paprieštarauti. Tuomet tavo mintys galimai bus ignoruojamos, o jau apie tavo asmenybę ką nors blogo pasakyti tikrai rasis. Nes bukaprotiškumas valdo internetą. Net ir protingi žmonės mėgsta tuos komentarus. Net ir šiaip protingi žmonės virsta bukapročiais. Dažniausiai neilgam, bet…

Etika. Ir taip aišku.

Manydamas, kad tai nėra visiškai nereikšminga, noriu pasidalinti dalykais, kuriuos matau viešumoje. Bet mieliau nematyčiau. Lyg viskas ir taip aišku.
Yra kitaip manančių, bet viešąją erdvę įsivaizduoju jaukią tuomet, kai niekas aplink nereikalauja per daug dėmesio. Iškabos ir reklamos yra bėda, bet apie tai nerašysiu. Sutelksiu dėmesį į praeivius žmones.

Šitų reikia mažinti

Kažkas dar neseniai viešai argumentavo, kad būtų nejauku matyti homoseksualias poras viešumoje aktyviai demonstruojančias savo santykius. Skamba jau homofobiškai, bet argumentų ten buvo ir gerbtinų. Gal tai įsisenėjęs konservatyvumas, bet privalau pripažinti, kad man būtų tikrai nejauku matyti du vyrus ar dvi moteris besibučiuojančias ant kokio suoliuko miesto centre. Hetero poroms lyg ir galima, visuomenė nepyksta. Išeitis iš tokios dilemos būtų dvejopa: arba visi arba niekas. Galiausiai tai lieka klausimu, kuris variantas sukurtų jaukesnę visuomenę? Vieniems nemalonus per didelis ekspresyvumas, kitiems santūrumas sukuria abejingos aplinkos pojūtį.
Na, o man, vėliau paaiškėjo, jog vyras ir moteris toje situacijoje geriau tik tuo, kad tai jau nėra neįprastas reginys. Still inappropriate.

Šitai negerbia ne tik aplinkinių. 

Iš patirties, labiau intelektualios poros yra pastebimai konservatyvesnės. Iš jų nesulauksi to, kas paveiksliukuose, nes jie bent jau gerbia vienas kitą, o neretai ir aplinkinius. Tiesa, vis dar manau, kad galima ir dar šį bei tą paslėpti. Dabar galima pamatyti ir gana santūrių porų, tokių plius minus per vidurį bei visiškų išsišokelių( žr. pav.) Aišku, su žemesniu intelektu siejamas, problematiškas vyriškumas kraštutiniu atveju virsta nepagarba ne tik aplinkiniams bet ir artimam žmogui. Bet jų taip lengvai juk neišmokysi, ar ne? Ko trūksta, manau, tai mums nereikia to in the middle. Tegul lieka santūrieji bei išsišokeliai. Manau, tai neatims spalvų iš pasaulio, o tiesiog įregistruos naują visuomenės normą.

Kas per?! 

Man patinka elgesio taisyklės. Tiesiog patogu turėti kokį nors požymį, kuris padėtų apsispręsti, kaip elgtis. Mano taisyklė: savo elgesiu neatkreipti į save per daug dėmesio. Šiaip, praeidamas pro vaikiną su mergina mieliau nematyčiau relationship status. Tiesa, pabrėžtina, kad laikymasis už rankų (geriau ne už liemens ir jokiu būdu ne kabinant ranką ant sprando) yra priimtinas reiškinys išskyrus atvejus, kai tai trukdo eismui (tai irgi neretai pakliūvanti smulkmena) arba dėl kokių nors priežasčių atkreipia daugumos aplinkinių dėmesį. 

Labai patiko man viena pora, kurie pirmą kartą tądien kur nors susitikę apsidairo ir jei niekas nemato paskubomis pasibučiuoja. Jei aplink per daug žmonių arba vienas kuris nors stebi, jie susižvalgo ir pasisveikina žodžiu. Super. 

Kas esu užaugęs?

Šiek tiek augau, nemažai galvojau, šiek tiek mačiau, šiek tiek girdėjau - ir vis tiek nieko nesužinojau.

Tam tikru būdu pažiūrėjus, gal iš viso į jokį klausimą negalima atsakyti. Juk, ką reiškia būti užaugusiam? Ar egzistuoja kriterijus, kurį pasiekus, žmogus užauga. Čia, be abejo, negalima pasikliauti, pavyzdžiui, teisiniuose dokumentuose naudojamu pilnametystės amžiumi. Netinka ir geresni apibrėžimai, kaip iš filosofijos kurso, suaugęs žmogus yra tas, kuris suvokia save kaip vienintelį atsakingą už savo veiksmus. Tai nėra pasikliautina. Kiekvienas atskiras žmogus kai kurias savybes išsivysto kur kas sunkiau nei kitas, todėl net ir idealus kriterijus maksimaliai gali būti pakankamai geras daugumai, tačiau ne kiekvienam atvejui. Galiausiai, lyg dar nebūtų neįveikiamai sudėtinga, savybės, apie kurias rašiau, jokiais būdais neišmatuojamos.

Didelė problema, su kuria susiduriu, yra tai, jog viskas, apie ką man įdomu rašyti, niekaip nesuderinama su matematiniu tikslumu, kaip labai nenoriu klysti ar palikti ką nors neaiškaus. Aš esu beveik visuomet neteisus. Aš, vadinkime, užaugau. Arba, paaugau.

Toks pojūtis lyg daug plačiau galiu žiūrėti, bet veikia kaip fotoaparato diafragma. Kuo daugiau šviesos matau, tuo labiau viskas susilieja, persidengia, galiausiai itin sunku sutelkti dėmesį ir ką nors tiksliai išsiaiškinti. Kaip per big think sakė Stephen Fry, kai kurie filosofai neturi kokios nors filosofijos, jie užduoda labai daug klausimų. Gal ir aš turėčiau užduoti daugiau klausimų?

Kuo mažiau tampu užsispyręs, tuo lengviau ką nors daryti ir galimai klysti, kai galima susiprasti vėliau ir pasitaisyti. Lengviau mėginti dalykus. Kuo labiau tampu užsispyręs, tuo lengviau siekti tikslo. Tai yra, nelabai aišku, kokiam reiktų būti.

Kiti turi pozicijas, ką nors teigia, aiškina ir gerai argumentuoja. O man truputį baisu, kad nieko nežinau. Bet man ir ramu, nes žinau, kad ir jie nežino. Tai man ramu ir neramu vienu metu? Galbūt ne, bet gal tiesiog kalbos ir žodžių nevisai pakanka tam užrašyti? O gal pakanka žodžių, bet reikia talento?

Matau, kaip nesunku yra patikėti tuo, kuo norisi tikėti ir kuo tiki kiti. Čia ta situacija, apie kurią yra filmas "Dvylika įtūžusių vyrų" (12 angry men). Kaip yra sunku būti mažumoje, užimti poziciją, kuriai bus priešinamasi. Koks kvailys taip elgtųsi? Kas sakytų, kad visi, kurie kalba ar rašo, meluoja?

 Bet aš jaučiuosi beviltiškas, stengdamasis žodžiais papasakoti, ką galvoju. Daug labai žodžių reikia, o nė pats gerai nežinau, ką užrašiau. Dar tūkstantį tokių rašinėlių paleidęs į internetą gal surinkčiau vieną tokį, kuris būtų aiškus ir gerai parašytas. Bet kam taip daryti?

Geriau žinau, ko tikrai negaliu pakęsti. Tačiau dar supratau ir tai, jog šitai parašysiu nebent ten, kur jau tikrai niekas neskaito.

Neįtikėtina savijauta

Džiaugsmas gyvenimu. Biudžetinis variantas, tiesa. Bet kas gali tai pranokti? Kepta duona, Norah Jones muzika, alus ir lauko tranzistoriai. Neproduktyvu, bet taip ir reikia, kad gerai jausčiausi. Egzą išlaikysiu, tas nieko nereiškia.

Seniai negaliu žiūrėti tv, dabar jau ir laikraščiai neina. Išvis, žinios apie pasaulį pačios atbaidė mane nuo noro jas žinoti. Vatiniai, Verktiniai, Šauktiniai. Dabar nereikia domėtis, naujienos pačios lenda į akis. Spausk nuorodą, tėvynės išdavike! Primena man šeštą klasę, kur konservatyvių pažiūrų klasiokas, jei netyčia ateina į pamoką, tai tik ir ieško progos kieno nors seksualine orientacija suabejoti. Gal mano kelnės buvo per plačios, ar šukuosena ne ta, bet man nepatiko nei šešta, nei septinta, galiausiai ir aštunta klasė nepaliko prisimintinų įspūdžių. Galiausiai išdavęs tą mokyklą ir nutaręs ieškoti laimės kitur, pagaliau net pripratau prie to sveiko proto ir liberalios aplinkos. Tada ir nustojau žiūrėti TV. O dabar vat.

Bet geriau nežinoti to, ko paskirtis sukelti pasipiktinimą. Jei būčiau pakankamai tam nusiteikęs, galėčiau piktintis į valias. Galbūt netgi pagrįstai bei argumentuotai. Galbūt netgi pasiūlydamas netgi objektyviai geresnes alternatyvas. Ir ką? Sakė atstovybėje man, kad jeigu nebūtų to, ką ten pavadinau šūdų malūnu, tai mes netobulėsim. Siaurai žiūrint, skamba teisingai. Ir ką? Numosiu ranka. Nerūpi man. Klaidos kartosis. Eisiu geriau, pasidarysiu biudžetinę šventę. Pats sau vienas.

Trys dainos ir kelios pastraipos apie dalykus

Galimas daiktas yra tai, kad man stinga entuziazmo, tačiau aš galiu patikėti, kad jau gegužė. Netrukus pasibaigs mokslo metai, prasidės vasara. Bus šilta lauke, gatvėse bus daug merginų nuogomis kojomis, prasidės įvairūs vasaros renginiai, vėlai vakare bus šviesu, o žmogučiai stabtelės vieną kitą vakarą pailsėti nuo to, kuo vargsta dabar. Ir viskas. Egzaminai, lietūs, darbai, reikalai ir visokie popieriai - jie, nė vienas jų, neužstoja šviesos, kuri gyvenimą apšviečia. Tai va. Sustok, Akimirka Žavinga? Ne, nestok, eik Sau. Ir tada aš viską sugadinu pasakydamas kažką itin mediniai kvailo, kaip pavyzdžiui Tave myliu. Bet nesigailiu. O iš tikrųjų, tai net nepasakau. Tyliu kaip pūkis ant sofos, kai klausiu jo, kur mano šukos. Be jokios užuominos, visiškai neišsiduodamas. Ir vis tiek aš nesigailiu. Ne iš esmės, tiesa, o tik šį kartą. Kartais gailiuosi, tačiau per retai, kad tai būtų svarbu. Dabar jaučiuosi gana didelis ir pakankamai tvirtas. Dabar gali pasaulis ant manęs užgriūti ir aš mirsiu. Labai paprastai.

Gal kiek ir neteisinga, kvaila ir pan; man tik patiko muzika. Visiškai, tiesa, ne tekstu. Aš taip negalvoju ir nenoriu taip pasakyti. Kaži ar jų vietoje mano mintys geros. Tikriausiai prastesnės už dainos tekstą, bet jos tiesiog yra mano. Čia lyg netobulos, bet mano, nors man neturi jokios ypatingos reikšmės. Tiesiog šitaip yra, kad aš kažkaip galvoju.

Jei pasidalinau daina apie meilę, tai galėtų reikšti, nors nereiškia, kad ieškau mielos kačikės rimtam bendravimui. Tiesiog tokia muzika dominuoja ir tematikos įvairovė beveik sutampa su žanrų skirtumais. Pasidalinčiau, jei galėčiau, nuotaika. Negaliu, kas gal ir gerai. Kiekvienas savaip girdi Vagnerio muziką.

Negaliu būti kažkoks. Ir viskas.