2015 m. kovo 17 d., antradienis

Ludvyg p.2

Tvinkčioja galva truputį. Pavienės smegenų ląstelės, tebetikėdamos demokratija, mėgina šį dar vis ganėtinai vėsų kovo rytą man ką nors įrodyti. Apie pusę devynių, kaip tik nuobodybės piko metu ofisų pelytės nusidevėjusiu nuo laikraščių mąstymu atlieka kasdienį kavos su naujienomis ritualą, retkarčiais ant gelsvų lapelių ką nors užsirašydamos. Televizorius rodo šlamštą. Nors argi kada kitaip buvo. Tuo metu giliai Indijoje mergaitės paskubomis siuva drabužius, kuriuos laisvalaikiu pirks tos graužikės biuruose. Radijas nustoja groti vos įjungtas ir panelė labai sexy balsu ima skaityti dienos aktualijas. Jeigu galima ką nors spręsti apie moters išvaizdą iš jos balso, tai pisčiau. Atsibunda Gabrielė. Šį rytą, jei prisimins, tai turbūt ne taip jau gerai. Na, bent jau gera vakar buvo man. Geriau paruošiu jai arbatos.

Bent jau į tuščius namus grįžau. Mirga akyse kažkodėl. Bijau rūkyti virtuvėj. Ai. Gerai, telefonas. Į mano laišką atsakė užsišikęs dėstytojas. Reikės pasiklausinėti, būtų lengvas tas trečias kursas jei ne kažkoks ožys, kuris matyt nori, kad jam savo žinias parodyčiau. Pasirodo, Mantui žadėjau važiuot su juo į Klaipėdą. Aš pavargau.

Aš gyvenu savo gyvenimą. Nekęskit manęs, pasikarkit visi.

Tikrai bus tęsinys.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą