Etika. Ir taip aišku.

Manydamas, kad tai nėra visiškai nereikšminga, noriu pasidalinti dalykais, kuriuos matau viešumoje. Bet mieliau nematyčiau. Lyg viskas ir taip aišku.
Yra kitaip manančių, bet viešąją erdvę įsivaizduoju jaukią tuomet, kai niekas aplink nereikalauja per daug dėmesio. Iškabos ir reklamos yra bėda, bet apie tai nerašysiu. Sutelksiu dėmesį į praeivius žmones.

Šitų reikia mažinti

Kažkas dar neseniai viešai argumentavo, kad būtų nejauku matyti homoseksualias poras viešumoje aktyviai demonstruojančias savo santykius. Skamba jau homofobiškai, bet argumentų ten buvo ir gerbtinų. Gal tai įsisenėjęs konservatyvumas, bet privalau pripažinti, kad man būtų tikrai nejauku matyti du vyrus ar dvi moteris besibučiuojančias ant kokio suoliuko miesto centre. Hetero poroms lyg ir galima, visuomenė nepyksta. Išeitis iš tokios dilemos būtų dvejopa: arba visi arba niekas. Galiausiai tai lieka klausimu, kuris variantas sukurtų jaukesnę visuomenę? Vieniems nemalonus per didelis ekspresyvumas, kitiems santūrumas sukuria abejingos aplinkos pojūtį.
Na, o man, vėliau paaiškėjo, jog vyras ir moteris toje situacijoje geriau tik tuo, kad tai jau nėra neįprastas reginys. Still inappropriate.

Šitai negerbia ne tik aplinkinių. 

Iš patirties, labiau intelektualios poros yra pastebimai konservatyvesnės. Iš jų nesulauksi to, kas paveiksliukuose, nes jie bent jau gerbia vienas kitą, o neretai ir aplinkinius. Tiesa, vis dar manau, kad galima ir dar šį bei tą paslėpti. Dabar galima pamatyti ir gana santūrių porų, tokių plius minus per vidurį bei visiškų išsišokelių( žr. pav.) Aišku, su žemesniu intelektu siejamas, problematiškas vyriškumas kraštutiniu atveju virsta nepagarba ne tik aplinkiniams bet ir artimam žmogui. Bet jų taip lengvai juk neišmokysi, ar ne? Ko trūksta, manau, tai mums nereikia to in the middle. Tegul lieka santūrieji bei išsišokeliai. Manau, tai neatims spalvų iš pasaulio, o tiesiog įregistruos naują visuomenės normą.

Kas per?! 

Man patinka elgesio taisyklės. Tiesiog patogu turėti kokį nors požymį, kuris padėtų apsispręsti, kaip elgtis. Mano taisyklė: savo elgesiu neatkreipti į save per daug dėmesio. Šiaip, praeidamas pro vaikiną su mergina mieliau nematyčiau relationship status. Tiesa, pabrėžtina, kad laikymasis už rankų (geriau ne už liemens ir jokiu būdu ne kabinant ranką ant sprando) yra priimtinas reiškinys išskyrus atvejus, kai tai trukdo eismui (tai irgi neretai pakliūvanti smulkmena) arba dėl kokių nors priežasčių atkreipia daugumos aplinkinių dėmesį. 

Labai patiko man viena pora, kurie pirmą kartą tądien kur nors susitikę apsidairo ir jei niekas nemato paskubomis pasibučiuoja. Jei aplink per daug žmonių arba vienas kuris nors stebi, jie susižvalgo ir pasisveikina žodžiu. Super. 

Kas esu užaugęs?

Šiek tiek augau, nemažai galvojau, šiek tiek mačiau, šiek tiek girdėjau - ir vis tiek nieko nesužinojau.

Tam tikru būdu pažiūrėjus, gal iš viso į jokį klausimą negalima atsakyti. Juk, ką reiškia būti užaugusiam? Ar egzistuoja kriterijus, kurį pasiekus, žmogus užauga. Čia, be abejo, negalima pasikliauti, pavyzdžiui, teisiniuose dokumentuose naudojamu pilnametystės amžiumi. Netinka ir geresni apibrėžimai, kaip iš filosofijos kurso, suaugęs žmogus yra tas, kuris suvokia save kaip vienintelį atsakingą už savo veiksmus. Tai nėra pasikliautina. Kiekvienas atskiras žmogus kai kurias savybes išsivysto kur kas sunkiau nei kitas, todėl net ir idealus kriterijus maksimaliai gali būti pakankamai geras daugumai, tačiau ne kiekvienam atvejui. Galiausiai, lyg dar nebūtų neįveikiamai sudėtinga, savybės, apie kurias rašiau, jokiais būdais neišmatuojamos.

Didelė problema, su kuria susiduriu, yra tai, jog viskas, apie ką man įdomu rašyti, niekaip nesuderinama su matematiniu tikslumu, kaip labai nenoriu klysti ar palikti ką nors neaiškaus. Aš esu beveik visuomet neteisus. Aš, vadinkime, užaugau. Arba, paaugau.

Toks pojūtis lyg daug plačiau galiu žiūrėti, bet veikia kaip fotoaparato diafragma. Kuo daugiau šviesos matau, tuo labiau viskas susilieja, persidengia, galiausiai itin sunku sutelkti dėmesį ir ką nors tiksliai išsiaiškinti. Kaip per big think sakė Stephen Fry, kai kurie filosofai neturi kokios nors filosofijos, jie užduoda labai daug klausimų. Gal ir aš turėčiau užduoti daugiau klausimų?

Kuo mažiau tampu užsispyręs, tuo lengviau ką nors daryti ir galimai klysti, kai galima susiprasti vėliau ir pasitaisyti. Lengviau mėginti dalykus. Kuo labiau tampu užsispyręs, tuo lengviau siekti tikslo. Tai yra, nelabai aišku, kokiam reiktų būti.

Kiti turi pozicijas, ką nors teigia, aiškina ir gerai argumentuoja. O man truputį baisu, kad nieko nežinau. Bet man ir ramu, nes žinau, kad ir jie nežino. Tai man ramu ir neramu vienu metu? Galbūt ne, bet gal tiesiog kalbos ir žodžių nevisai pakanka tam užrašyti? O gal pakanka žodžių, bet reikia talento?

Matau, kaip nesunku yra patikėti tuo, kuo norisi tikėti ir kuo tiki kiti. Čia ta situacija, apie kurią yra filmas "Dvylika įtūžusių vyrų" (12 angry men). Kaip yra sunku būti mažumoje, užimti poziciją, kuriai bus priešinamasi. Koks kvailys taip elgtųsi? Kas sakytų, kad visi, kurie kalba ar rašo, meluoja?

 Bet aš jaučiuosi beviltiškas, stengdamasis žodžiais papasakoti, ką galvoju. Daug labai žodžių reikia, o nė pats gerai nežinau, ką užrašiau. Dar tūkstantį tokių rašinėlių paleidęs į internetą gal surinkčiau vieną tokį, kuris būtų aiškus ir gerai parašytas. Bet kam taip daryti?

Geriau žinau, ko tikrai negaliu pakęsti. Tačiau dar supratau ir tai, jog šitai parašysiu nebent ten, kur jau tikrai niekas neskaito.

Neįtikėtina savijauta

Džiaugsmas gyvenimu. Biudžetinis variantas, tiesa. Bet kas gali tai pranokti? Kepta duona, Norah Jones muzika, alus ir lauko tranzistoriai. Neproduktyvu, bet taip ir reikia, kad gerai jausčiausi. Egzą išlaikysiu, tas nieko nereiškia.

Seniai negaliu žiūrėti tv, dabar jau ir laikraščiai neina. Išvis, žinios apie pasaulį pačios atbaidė mane nuo noro jas žinoti. Vatiniai, Verktiniai, Šauktiniai. Dabar nereikia domėtis, naujienos pačios lenda į akis. Spausk nuorodą, tėvynės išdavike! Primena man šeštą klasę, kur konservatyvių pažiūrų klasiokas, jei netyčia ateina į pamoką, tai tik ir ieško progos kieno nors seksualine orientacija suabejoti. Gal mano kelnės buvo per plačios, ar šukuosena ne ta, bet man nepatiko nei šešta, nei septinta, galiausiai ir aštunta klasė nepaliko prisimintinų įspūdžių. Galiausiai išdavęs tą mokyklą ir nutaręs ieškoti laimės kitur, pagaliau net pripratau prie to sveiko proto ir liberalios aplinkos. Tada ir nustojau žiūrėti TV. O dabar vat.

Bet geriau nežinoti to, ko paskirtis sukelti pasipiktinimą. Jei būčiau pakankamai tam nusiteikęs, galėčiau piktintis į valias. Galbūt netgi pagrįstai bei argumentuotai. Galbūt netgi pasiūlydamas netgi objektyviai geresnes alternatyvas. Ir ką? Sakė atstovybėje man, kad jeigu nebūtų to, ką ten pavadinau šūdų malūnu, tai mes netobulėsim. Siaurai žiūrint, skamba teisingai. Ir ką? Numosiu ranka. Nerūpi man. Klaidos kartosis. Eisiu geriau, pasidarysiu biudžetinę šventę. Pats sau vienas.