2015 m. birželio 19 d., penktadienis

Kas esu užaugęs?

Šiek tiek augau, nemažai galvojau, šiek tiek mačiau, šiek tiek girdėjau - ir vis tiek nieko nesužinojau.

Tam tikru būdu pažiūrėjus, gal iš viso į jokį klausimą negalima atsakyti. Juk, ką reiškia būti užaugusiam? Ar egzistuoja kriterijus, kurį pasiekus, žmogus užauga. Čia, be abejo, negalima pasikliauti, pavyzdžiui, teisiniuose dokumentuose naudojamu pilnametystės amžiumi. Netinka ir geresni apibrėžimai, kaip iš filosofijos kurso, suaugęs žmogus yra tas, kuris suvokia save kaip vienintelį atsakingą už savo veiksmus. Tai nėra pasikliautina. Kiekvienas atskiras žmogus kai kurias savybes išsivysto kur kas sunkiau nei kitas, todėl net ir idealus kriterijus maksimaliai gali būti pakankamai geras daugumai, tačiau ne kiekvienam atvejui. Galiausiai, lyg dar nebūtų neįveikiamai sudėtinga, savybės, apie kurias rašiau, jokiais būdais neišmatuojamos.

Didelė problema, su kuria susiduriu, yra tai, jog viskas, apie ką man įdomu rašyti, niekaip nesuderinama su matematiniu tikslumu, kaip labai nenoriu klysti ar palikti ką nors neaiškaus. Aš esu beveik visuomet neteisus. Aš, vadinkime, užaugau. Arba, paaugau.

Toks pojūtis lyg daug plačiau galiu žiūrėti, bet veikia kaip fotoaparato diafragma. Kuo daugiau šviesos matau, tuo labiau viskas susilieja, persidengia, galiausiai itin sunku sutelkti dėmesį ir ką nors tiksliai išsiaiškinti. Kaip per big think sakė Stephen Fry, kai kurie filosofai neturi kokios nors filosofijos, jie užduoda labai daug klausimų. Gal ir aš turėčiau užduoti daugiau klausimų?

Kuo mažiau tampu užsispyręs, tuo lengviau ką nors daryti ir galimai klysti, kai galima susiprasti vėliau ir pasitaisyti. Lengviau mėginti dalykus. Kuo labiau tampu užsispyręs, tuo lengviau siekti tikslo. Tai yra, nelabai aišku, kokiam reiktų būti.

Kiti turi pozicijas, ką nors teigia, aiškina ir gerai argumentuoja. O man truputį baisu, kad nieko nežinau. Bet man ir ramu, nes žinau, kad ir jie nežino. Tai man ramu ir neramu vienu metu? Galbūt ne, bet gal tiesiog kalbos ir žodžių nevisai pakanka tam užrašyti? O gal pakanka žodžių, bet reikia talento?

Matau, kaip nesunku yra patikėti tuo, kuo norisi tikėti ir kuo tiki kiti. Čia ta situacija, apie kurią yra filmas "Dvylika įtūžusių vyrų" (12 angry men). Kaip yra sunku būti mažumoje, užimti poziciją, kuriai bus priešinamasi. Koks kvailys taip elgtųsi? Kas sakytų, kad visi, kurie kalba ar rašo, meluoja?

 Bet aš jaučiuosi beviltiškas, stengdamasis žodžiais papasakoti, ką galvoju. Daug labai žodžių reikia, o nė pats gerai nežinau, ką užrašiau. Dar tūkstantį tokių rašinėlių paleidęs į internetą gal surinkčiau vieną tokį, kuris būtų aiškus ir gerai parašytas. Bet kam taip daryti?

Geriau žinau, ko tikrai negaliu pakęsti. Tačiau dar supratau ir tai, jog šitai parašysiu nebent ten, kur jau tikrai niekas neskaito.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą