When the world burns I want to be a firefighter. I wouldn't do much against the flames but at least should get a good look at the world burning for a tiny bit longer.
Klausimas: koks tavo gyvenimo tikslas? Į tokį klausimą atsakydamas gali parodyti, kad pasiruošei šitam klausimui. Arba.. nebe pirmą kartą atsakinėji, ir jau giliai širdyje išsivemi vos tik per ausis trenkia tas pats klausimas.
Sakoma, labai svarbu turėti tikslą, nes tai suteikia motyvacijos kasdien kažką daryti. Whatever. Kaip bičui be tokio tikslo jau ilgą laiką, man sekasi visai šauniai. O dabar mokykit mane, kiek aš galėjau pasiekti, jei tik būčiau motyvuotas.
Negaliu pakęsti, kai man pamokslauja ir negaliu pakęsti, kai man kažkas nepavyksta, kai ko nors nežinau ir kaip koks dūchelis vaikštinėju aplink nesuprasdamas, ką turiu daryti. Kai negali pripažinti, kad ko nors nesugebi, tai tada turi sugebėti nors tu ką. Gal ir purvinas būdas būti maksimalistu.
O dabar. Pomėgių bybienė. Šaika mėgsta dalykus, o aš – taip išeina – dalykų nekenčiu. Netrukus sukonkretinsiu. Eilės tvarka pagal google search rezultatus, nes aš googlinu, kai nesugalvoju.
Yra pomėgis piešti. Kai man buvo 8, aš gerai piešiau. Ką ten gerai, turbūt išdurinėjo mane ir tėvai ir mokytojai, kad tik bandyčiau; stengčiausi. Tada man suėjo antras jubiliejus ir šitie prikolai nuėjo į Kalėdų Senelio stalčių. Dabar, kai nemoku piešti, tai daug užtrunka, neaišku ar išvis kada nors gausis (geras rezultatas - visa kita yra labai blogai) ir negaliu pasakyti, kad piešiu. Mirs iš juoko, gyvatės.
Yra pomėgis skaityti. OTAIP. Po penkiolikos minučių man jau skauda galvą ir vistiek geriems skaitiniams, kaip koks prisukamas apelsinas (A. Burgess A Clockwork Orange) yra filmai. Bet aš skaičiau. Vieną vasarą daug skaičiau. Achievement unlocked! Bet vistiek po ilgesnio skaitymo įsiskauda galva lyg po kokios pjankės.
Odabar - pjankės. Na, žinote, esi jaunas, nori bendrauti, turėti draugų, reputaciją, dalykus. Alkoholis padeda. RIMTAI. Kas nemėginote, rekomenduoju. Jei atsibusit ryte vėmalų baloj su nekokia savijauta, vadinasi nejaučiate ribų. Viskas gerai, tai reikia sužinoti. Nuo to karto jau bus gėda. Bet aš neatsibudau blogos savijautos. Mano skrandis jaučia ribas. Mano smegenys net balsuoti negali. Šachmatas – aš negaliu prigert. Tai ir neįdomu.
Taigi, party people. Visokie, kurie prigeria, šoka, kartais šoka be peilių. Skirtingai, nei iš pažiūros atrodo, visiškai juos suprantu. So. Much. Fun. Judesiai pralaisvėja, kalbėtis daug lengviau, mergaitės nesilaužo (vis tiek laužosi, o tada privalai atsiknisti). Tai ne rojus – tai girtuoklystė.
Dar šaika mėgsta keliauti. Tuo pačiu susipažinti su naujais žmonėmis, patirti nuotykių, aplankyti spotus. Man tiesiog reikia keltis anksti, eiti daug kilometrų, planuot laiką ir suktis iš situacijos. Pavargstu per pusdienį ir tada ateinu prie gražiausio tos dienos, o gal ir tų metų, objekto ir man turbūt tiek max px, kiek max gražus tas dalykas yra. O dabar, tarkim aš sutinku savo gyvenimo meilę tą vakarą. Tikriausiai būsiu apsirengęs beleką, kas patogu, būsiu pusiau alkanas, pavargęs, ir visiškai nepasiruošęs bendrauti, kad palydėsiu ją akimis atia, atia, mano gyvenimo meile, kokį visiškai nevykusį paskutinį(pirmą) įspūdį Tau palikau, chem.
Bendravimas su žmonėmis. Yra nuostabių žmonių, bet aš ne toks. Aš turiu pasiruošti, jei reikės kalbėti su kuo nors. Kaip ir bet kam, ko nemoku daryti. Nes aš negaliu pakęsti/ priimti/ pripažinti savo klaidų. Tai ir nedarau klaidų, kai galima, taip išeina. Tai va, tas nuoširdus, natūralus bendravimas, kuris yra toks nuostabus, pasiekiamas su kuo nors kitu, nei aš.
..Nors kai susirašinėji, turi šiek tiek laiko pagalvoti. Ypač kai ant popieriaus rašai. O tai labai daug keičia. Bet ką – aš negaliu nuoširdžiai rašyti net į privačią užrašų knygutę.
When the world burns I want to be a firefighter. I wouldn't do much against the flames but at least should get a good look at the world burning for a tiny bit longer.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą