Ir ką. Šiaip, mano gyvenimas tobulas. Labai džiaugiuosi, kad tokiu laikmečiu esu gimęs. Mėgstu mokytis, pažinti, suprasti dalykus ir dabar, atrodo, yra tiek visko žinoma žmonijai, kad šio žinojimo pakaktų mano viso gyvenimo smalsumui patenkinti.
Aš laimingas tol, kol turiu ką veikti. Kai turiu tikslą ar tiesiog krūvą nebaigtų darbų mėnesiui, esu tuo patenkintas. Kai pradedu ilsėtis ar atostogauti, pastebiu koks vienišas ir kvailas yra mano gyvenimo būdas.
Rašau šitą tekstą tam, kad šitą mintį kur nors išgrūsti iš savo galvos. Keista, bet yra skirtumas tarp rašymo į sąsiuvinį ir rašymo čia, kur kas nors gali perskaityti. Taip jaučiuosi lyg išsipasakočiau kam nors iš artimiausių draugų. Tik žmonės nenukenčia.
Kadangi vėl reziduosiu Lietuvoje neapibrėžtai ilgai, reikia pradėti kažką veikti. Gaila, kad ne viską pajėgiu mėgti. Linksmybės yra šūdas. Nemėgstu būti ten, kur žmonės tiesiog linksminasi. Nebent dirbu ten. Tada gerai, nes man bent jau neturi būti linksma. Kaip aš visko nekenčiu…
Kaip gera grįžti į seniai paliktus batus, kambarį ir vėl sutvarkyti viską taip, kad viskas būtų tobula ir galėčiau skųstis tik tuo, kad kažkaip keistai jaučiuosi, kad neturiu su kuo pasikalbėti. Kas yra gerai, nes dar keisčiau jaučiuosi, kai turiu su kuo pasikalbėti. Tada turiu gerai pagalvoti, kaip su tuo žmogumi bendrauti, kad atrodytų nuoširdu ir paprasta, bet aš nebūčiau supistas dalykų nekenčiantis dalbajobas. Nelengva, bet aš tobulėju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą