2016 m. birželio 12 d., sekmadienis

Ilgasis Neskaitytinasis

Kiekvieną sykį noriu pasiteisinti, kodėl rašau. Pasiaiškinti, kodėl čia esu, kodėl nedirbu, nesimokau, neprisidedu prie šalies ekonomikos arba nepadedu kitiems žmonėms arba kačiukams. Jaučiuosi lyg ne savo kieme būčiau mašiną pasistatęs ant pėsčiųjų tako. Aišku, nenubaus niekas, bet ne vien tai svarbu.

Aš, aišku, nenoriu būti savimi, kai būti manimi yra sėdėti fotelyje, gert alų, valgyt čipsus, žiūrėt porno ir žaisti šachmatais visada prieš patį silpniausią varžovą. Aš noriu būti vertybių žmogus, kaip Aristotelio idealas, kuris teisus pagal apibrėžimą ir tuo negalintis egzistuoti.

Ateinu, kai niekas nedega ir noriu su kuo nors pasikalbėti. O kur geriau eiti? Palaikydamas bendruomeniškumą ir su šūkiu kartu mes galim! sakysiu, kad turime padėti vieni kitiems ir kurti sinerginę bendruomenę, lauksiu Jūsų peilio į nugarą. Ir jums vieną turiu pasiruošęs.

Ateinu čia, kai suabejoju savimi. Suabejoju tuo kas tikra ir kas svarbu. Meilė, sveikata, kava ir dyzelinis kuras. Nerašau apie tai. Meilė, sveikata, protas ir laisvė. Kekšės, koksas, kava ir dyzelinis kuras. Visi čia viską žino ir viską supranta. Nebent kai kurie nepakankamai vertina antrąjį kvartetą. Nereikia man patarimų ir jums jų nereikia. Pilną ruloną popieriaus galima vienodai nesudėtingai priteršti tiek patarimais tiek pagal paskirtį. Ir suvynioti kokį nors šunsnukį į tą popierių. Ir uždegt.

Geriau parašysiu tai, ką tyliai sau galvoju tiesiai visam pasauliui tam, kad joks vienas to nesužinotų. Vistiek ateina ta silpnumo akimirka, kai atrodo, kad negerai aš čia galvoju. Ypač, jei noriu ką nors išmokti, turiu pradėti nuo to, kad nežinau ir nemoku.

Nėra nieko, kas turi būtinai būti! Ir viskas. Prieš užmigdamas kartais pagalvoju apie tai, kaip kažkas būtinai yra. Įsivaizduoju ten viską, sudėlioju kiek pavyksta logiškai. Ir gerai. Atsibudęs ryte dar tingiu keltis iš to geresnio pasaulio į saviškį. Ne dėl to, kad maniškis blogas, tikrai ne, tiesiog aname nieko daryti nereikia.

Kartais ateinu, kai šiek tiek dega. Tada reikia kažko, kas padėtų mintimis iškeliauti toli nuo to, kas tikrovėje netoliese. Kai galvoju apie tai, kad galbūt kažką ne taip dariau ar tebedarau. Nors man būtinai reiktų tobulėti ir galbūt visai ne tai darau, ką reikia, bet aš paskirsiu laiko savianalizei ir tobulėjimui po dviejų savaičių. Dabar man nesvarbu ir neleisiu kiek tik galėdamas sau abejoti savimi. Negaliu pradėjęs kalbėti susimąstyti, kad galbūt kitaip reikia.

Iš viso nieko atsiminti nenoriu. Arba turiu sugalvoti arba turėti užsirašęs ir pasidėjęs priešais save. Tada gyvenimas yra paprastas. Ir užsirašykit jūsų draugystės metinių datą, priminimą į telefoną įrašykit! Žinoma, kad turi tai atsiminti natūraliai, bet kam žaisti su likimu, jei vienas kitas užrašas gali išgelbėti užpakalį. Arba net suteikti.

Ateinu čia, kai esu ir jaučiuosi kiek vienišas ir svajoju apie ką nors šalia. O taip irgi būna. Svajoju, kad Ji būtų čia šalia ir tada aš absoliučiai neturėčiau jokio supratimo ką daryti toliau. Man taip gerai sekasi džiaugtis tuo, koks esu vienišas ir man tiek kartų lengviau tokiu būti, kad užaugau mokėdamas nelįsti prie oscilografo. Ir nereikia skaityti jo instrukcijos, net jei tokia būtų. Ir šiaip, žmonės, kurie naudojasi oscilografais paprastai instrukcijos nebūna skaitę, nes kam jos išvis reikia?!

Išvis nepamenu, kad skaityčiau kokią instrukciją. Paprastai prietaisu moki naudotis arba nemoki. Ir viskas. Arba moki programuoti. Yra mitas, kad vos tik gimus kūdikiui, galima teoriškai nustatyti jo lytį ir ar moka programuoti. Galbūt dar nesame tiek technologiškai pažengę, kad mokėtume ir pastarąjį dalyką įvertinti.

Ateinu čia, kai jaučiuosi nusivylęs. Nenoriu tikėti internetu, spauda, televizija, žmonėmis ir dalykais, kurių matematinė reprezentacija mano protu nesuvokiama. Tada noriu susisukti į kamuoliuką ir pamiegoti 80 min sapnuodamas kaip su benzopjūklu skinuosi sau kelią pilname kačiukų baseine.

Gera ilsėtis vasarą ant sofos su alum ir duona žiūrint futboliuką. Nereikia nei gero oro, nei ruoštis ilgai. Ir kelnių nereikia. Galima amžinai žiūrėt į degančią ugnį, putojantį alų ir įdomų futbolą. Po to trūksta tik mergas pakalbint. Arba tiek prigert, kad prabust pusę ketvirtos prie įjungtos šviesos ir iš trečio karto delnų trynimo į barzda apaugusį snukį įsikirst – kaip – ir kokio velnio.

Pasižiūri vat į tokį nekoordinuotą sutvėrimą ir galvoji, kad už jį galima sunkvežimiais vežti dar labiau atsilupusius išgamas. Beje, kiekvieną iš jų yra arba bus įsimylėjusi kokia nors mergaitė. Aišku viena: šie jau tikrai sukurs šeimą su bent dviem išperom. Ir koks jos pasiteisinimas? Taigi jis toooks mielas, draugiškas, nuostabus žmogus kai negeria…

Man tik pikta kaip tokie silpni, netvarkingi, tingūs netikšos sugeba taip pasitikėti savimi ir įkvėpti jas beatodairiškai pasitikėti jais. Imu kalbėti taip lyg pavydas kasytų pilvą. Nurimk, Artūrai, štai, laikyk kirvį.

Šviežių malkų kvapas yra tiesiog nuostabus. Sapnuosiu šiltą ir ramią liepsną.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą